„Kai kurie žmonės taip pripranta prie savo problemų ir nesveiko elgesio, kad nėra pasirengę su jomis skirtis“, – sako psichiatras ir psichoanalitikas Charlesas Turkas, psichoanalizės praktika užsiimantis daugiau nei 20 metų.
Kai Charlesas Turkas buvo medicinos studentas ir stažavosi ligoninėje, jis pastebėjo, kad dažnai fiziškai pasveikę pacientai vis tiek patiria emocinius išgyvenimus. Tada jis pirmiausia susidomėjo psichiatrija, kuri tiesiog atkreipia dėmesį į tokius momentus.
Jis buvo išsilavinęs prieš tai, kai psichiatrija „iš naujo atrado smegenų veiklą“, o dauguma jo mokytojų ir prižiūrėtojų specializuojasi psichoanalizės srityje – tai nulėmė jo pasirinkimą.
Charlesas Turkas iki šiol savo praktikoje derina abi kryptis – psichiatriją ir psichoanalizę. Jo darbai sulaukė pripažinimo profesionalų rate. 1992 m. jis gavo apdovanojimą iš Nacionalinio psichikos ligonių aljanso – profesionalios psichiatrų organizacijos. 2004 m. – dar vienas tarptautinės psichoanalitinės organizacijos International Federation for Psychoanalytic Education apdovanojimas.
Kuo psichoanalizė skiriasi nuo psichoterapijos?
Charlesas Turkas: Mano nuomone, psichoterapija padeda atsikratyti žmogui trukdančių simptomų. Kita vertus, psichoanalizė siekia nustatyti ir išspręsti vidinius konfliktus, slepiančius šiuos simptomus.
Kaip tiksliai psichoanalizė padeda pacientams?
Tai leidžia sukurti saugią erdvę, o klientas gali laisvai kalbėti temomis, kurių anksčiau su niekuo nekalbėjo – analitikas į procesą nesikiša.
Apibūdinkite psichoanalizės procesą. Kaip tiksliai dirbate su klientais?
Aš neduodu jokių formalių nurodymų, bet sukuriu saugią erdvę klientui ir subtiliai vadovauju bei skatinu užpildyti šią erdvę taip, kad jam būtų naudingiausia. Šio darbo pagrindas yra „laisvos asociacijos“, kurias klientas išreiškia proceso metu. Tačiau jis turi visas teises atsisakyti.
Kaip žmogus pirmą kartą pamato profesionalą, kaip pasirinkti tarp psichoanalizės ir kitų terapijos formų?
Pirma, jis turi pagalvoti, kas tiksliai jį trikdo. Ir tada nuspręskite, ką jis nori gauti dirbdamas su specialistu. Paprasčiausiai palengvinti ar atsikratyti problemos simptomų arba giliau ištirti ir ištirti savo subjektyvią būseną.
Kuo psichoanalitiko darbas skiriasi nuo to, ką siūlo kitų sričių ir metodų specialistai?
Aš neduodu patarimų, nes psichoanalizė kviečia žmogų atrasti savyje raktą – ir jis jau jį turi – iš kalėjimo, kurį pats pasistatė. O vaistų stengiuosi nerašyti, nors kai kuriais atvejais jie gali turėti ir svarbų vaidmenį bendrame gydymo procese.
Papasakokite apie savo asmeninę patirtį su psichoanalitiku.
Man pačiai gulint ant sofos, mano psichoanalitikas sukūrė man tą labai saugią erdvę, kurioje galėčiau rasti priemonių ir sprendimų, kaip atsikratyti seniai mane kankinusių susvetimėjimo, baimės, įkyraus užsispyrimo ir depresijos jausmų. Jį pakeitė „paprastas žmogaus nepasitenkinimas“, kurį Freudas pažadėjo savo pacientams. Savo praktikoje tą patį stengiuosi daryti ir savo klientams.
Niekada nežadu klientams daugiau, nei tikrai galiu duoti.
Jūsų nuomone, kam gali padėti psichoanalizė?
Mūsų srityje manoma, kad yra tam tikras rinkinys kriterijų, pagal kuriuos galima nustatyti, kas tinka psichoanalizei. Manoma, kad metodas gali būti potencialiai pavojingas „pažeidžiamiems asmenims“. Bet aš priėjau prie kitokio požiūrio ir manau, kad neįmanoma nuspėti, kam psichoanalizė bus naudinga, o kam – ne.
Su savo klientais stengiuosi nepastebimai pradėti psichoanalitinį darbą, sudaryti tinkamas sąlygas. Jie gali bet kada atsisakyti, jei jaučia, kad jiems tai per sunku. Tokiu būdu galima išvengti vadinamųjų „pavojų“.
Kai kurie žmonės taip pripranta prie savo problemų ir nesveiko elgesio, kad nėra pasirengę jų paleisti. Tačiau psichoanalizė gali būti naudinga kiekvienam, norinčiam suprasti, kodėl vėl ir vėl patenka į tas pačias nemalonias situacijas, ir pasiryžusiems ją taisyti. Ir jis nori atsikratyti išgyvenimų ir nemalonių apraiškų, nuodijančių jo gyvenimą.
Turėjau keletą pacientų, kurie ankstesnėje terapijoje buvo patekę į aklavietę, tačiau po didelio darbo pavyko pagerinti jų būklę – jie sugebėjo rasti sau vietą visuomenėje. Trys iš jų sirgo šizofrenija. Dar trys turėjo ribinį asmenybės sutrikimą ir patyrė sunkių vaikystės psichotraumos padarinių.
Tačiau buvo ir nesėkmių. Pavyzdžiui, trys kiti pacientai iš pradžių labai tikėjosi „pokalbio gydymo“ ir buvo už gydymą, tačiau proceso metu pasidavė. Po to nusprendžiau niekada klientams nežadėti daugiau, nei tikrai galiu duoti.