Patekę į keblią situaciją, patyrę santykių krizę ar pasimetę prieš pasirinkimą, dažnai ieškome patarimo: klausiame draugų, kolegų ar interneto. Mus veda nuo vaikystės išmoktas principas: kam išrasti tai, kas jau buvo sugalvota prieš mus. Tačiau sprendžiant asmeninius klausimus šis principas dažnai nepasiteisina, o patarimai sukelia susierzinimą, o ne palengvėjimą. Kodėl taip nutinka ir kaip rasti sprendimą?
Kai klientai kreipiasi pagalbos, jie dažnai klausia patarimo. Pavyzdžiui, kaip išeiti iš santykių arba kaip juos sutvarkyti. Jie klausia, ar verta išeiti iš darbo, ar laikas susilaukti kūdikio, ką daryti, kad labiau pasitikėtumėte savimi, nebebūtų drovūs.
Atrodytų, dauguma klausimų yra seni kaip pasaulis – ar tikrai jie dar nesugalvojo kokios nors bendros taisyklės ar gelbėjimo piliulės, kuri bet kokiu atveju padėtų? Kai kurie žmonės tiesiogiai apie tai klausia, pavyzdžiui: „Ar manote, kad santykiai su šiuo asmeniu turi ateities? Deja, čia turiu nusiminti: nei aš, nei mano kolegos neturime universalaus atsakymo. "Tai ką mums tada daryti?" - Jūs klausiate. „Išrask ratą“, – atsakau.
Žmonija sukūrė tiek daug patogių prietaisų, kurie palengvina gyvenimą, kad išradinėti tai, kas jau yra, yra laiko švaistymas. Tačiau kalbant apie tokias problemas kaip santykių kūrimas, pasitikėjimo įgijimas, sielvarto išgyvenimas ar netekties priėmimas, tiesiog nėra kitos išeities, kaip tik išradinėti dviratį. Taip, toks, kuris mums puikiai tinka.
Pamenu, vaikystėje vien iš smalsumo su kaimynu berniuku keitėme dviračius. Jis atrodė kaip paprastas dviratis, bet kaip nepatogu: kojos vos siekė pedalus, o sėdynė atrodė per kieta. Tai bus maždaug tas pats, jei paskubomis vykdysite kažkieno patarimus ir pradėsite gyvenimą tvarkyti pagal kažkieno šabloną: kaip draugai, kaip patarė per televiziją ar primygtinai reikalauja tėvai.
Gyvendami savo jausmais ir atsiverdami naujiems, palaipsniui – savarankiškai arba padedami psichoterapeuto – susirenkame savo dviratį.
Iš dalies psichoterapija yra dviračio išradimo procesas, kruopšti, kruopšti atsakymų į klausimus „kaip man būti“ ir „kas man tiks“ paieška. Santykių negalima išmokti iš knygų, nors jos gali būti naudingos, jei padės užduoti sau tinkamus klausimus. Tarkime, dirbtinis intelektas pasirinko mums tobulą kompanioną. Bet net ir renkantis partnerį pagal patikrintą formulę, dėl to mes susiduriame su gyvu žmogumi, ir mums nelieka nieko kito, kaip šiuos santykius išgyventi patiems, juose eksperimentuojant ir improvizuojant.
Ką pasakyti savo partneriui, kai ginčijatės? Kaip susitarti dėl finansų, kas išneš šiukšles? Atsakymus turite sugalvoti patys. Kuris iš jų pasirodys tiesa, galite nustatyti tik įsiklausę į save. Ir, tikėtina, kad jie pasirodys visiškai kitokie, nei rekomenduoja draugai ar internetas.
Susitaikyti su netektimi nėra kitos išeities, kaip tik išgyventi. Norint labiau pasitikėti savimi, svarbu išsiaiškinti, iš kur tai kyla, būtent iš mano nesaugumo. Į ką aš atkreipiu dėmesį, dėl ko esu drovus?
Taigi, gyvendami jausmais ir atsiverdami naujiems, palaipsniui – patys arba padedami psichoterapeuto – susirenkame savo dviratį. Kažkas turės su rožiniais kaspinais ir krepšeliu knygoms, kažkas su dygliuotomis padangomis ir galingais ratais. Ir tik atsimušę nuo žemės dviračiu, kurį susikūrėme sau, pradedame minti pedalus link savo tikrojo savęs.