Rusijos stačiatikių bažnyčios kanonizuotas Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Šv. Tichonas (1865-1925), kurio relikvijos ilsisi didžiojoje Donskojaus vienuolyno katedroje, vieną iš savo pokalbių skyrė vegetarizmui, pavadinęs tai „balsu pasninko palankumas“. Kvestionuodamas tam tikrus vegetarų principus, apskritai šventasis pasisako UŽ atsisakymą valgyti viską, kas gyva.
Manome, kad tikslinga iki galo pacituoti kai kurias ištraukas iš šventojo Tikhono pokalbių…
Vegetarizmo pavadinimu suprantama tokia šiuolaikinės visuomenės pažiūrų kryptis, kuri leidžia valgyti tik augalinius produktus, o ne mėsą ir žuvį. Gindami savo doktriną vegetarai cituoja duomenis 1) iš anatomijos: žmogus priklauso mėsėdžių būtybių, o ne visaėdžių ir mėsėdžių kategorijai; 2) iš organinės chemijos: augaliniame maiste yra viskas, ko reikia mitybai ir jis gali išlaikyti žmogaus jėgą ir sveikatą taip pat, kaip ir mišrus maistas, tai yra gyvulinis-augalinis maistas; 3) iš fiziologijos: augalinis maistas geriau pasisavinamas nei mėsa; 4) iš medicinos: mėsinė mityba sužadina organizmą ir trumpina gyvenimą, o vegetariškas – priešingai – išsaugo ir ilgina; 5) iš ekonomijos: augalinis maistas pigesnis nei mėsiškas; 6) Galiausiai pateikiami moraliniai samprotavimai: gyvūnų žudymas prieštarauja moraliniam žmogaus jausmui, o vegetarizmas įneša ramybę tiek į paties žmogaus gyvenimą, tiek į jo santykį su gyvūnų pasauliu.
Kai kurie iš šių samprotavimų buvo išreikšti net senovėje, pagoniškame pasaulyje (Pitagoro, Platono, Sakia-Munio); krikščioniškame pasaulyje jie dažniau kartojosi, bet vis dėlto juos išsakiusieji buvo pavieniai individai ir nesudarė visuomenės; tik šio amžiaus viduryje Anglijoje, o paskui ir kitose šalyse susikūrė ištisos vegetarų visuomenės. Nuo to laiko vegetarų judėjimas vis labiau augo; vis dažniau atsiranda jo pasekėjų, kurie uoliai skleidžia savo pažiūras ir stengiasi jas įgyvendinti; tad Vakarų Europoje gausu vegetariškų restoranų (vien Londone jų yra iki trisdešimties), kuriuose patiekalai gaminami tik iš augalinio maisto; Leidžiamos vegetariškos kulinarijos knygos, kuriose pateikiami valgio grafikai ir instrukcijos, kaip paruošti daugiau nei aštuonis šimtus patiekalų. Rusijoje taip pat turime vegetarizmo pasekėjų, tarp kurių yra garsus rašytojas grafas Levas Tolstojus…
…Vegetarizmui žadama plati ateitis, nes, sakoma, žmonija norom nenorom ilgainiui ateis į vegetarų mitybos būdą. Jau dabar kai kuriose Europos šalyse pastebimas gyvulių mažėjimo reiškinys, o Azijoje šis reiškinys jau beveik įvyko, ypač daugiausiai gyventojų turinčiose šalyse – Kinijoje ir Japonijoje, todėl ateityje, nors ir ne netoliese visai nebus gyvulių, vadinasi, ir mėsos maisto. Jei taip, tada vegetarizmas turi pranašumą, kad jo pasekėjai kuria mitybos ir gyvenimo būdus, prie kurių anksčiau ar vėliau teks prisijungti. Tačiau, be šio probleminio privalumo, vegetarizmas turi neabejotiną pranašumą, kad mūsų aistringam ir išlepintam amžiui jis skubiai ragina susilaikyti...
… Vegetarai mano, kad jei žmonės nevalgytų mėsiško maisto, tai žemėje seniai būtų įsitvirtinusi visiška gerovė. Net Platonas savo dialoge „Apie respubliką“ neteisybės šaknį, karų ir kitų blogybių šaltinį rado tame, kad žmonės nenori tenkintis paprastu gyvenimo būdu ir atšiauriu augaliniu maistu, o valgyti. mėsos. Ir kitas vegetarizmo šalininkas, jau iš krikščionių, anabaptistas Tryonas (mirė 1703 m.), turi žodžių šia tema, kuriuos „Maisto etikos“ autorius savo knygoje cituoja su ypatingu „malonumu“.
„Jei žmonės, – sako Tryonas, – nutrauktų nesantaiką, atsisakytų priespaudos ir to, kas juos skatina ir skatina – nuo gyvulių žudymo ir jų kraujo bei mėsos valgymo – jie per trumpą laiką susilpnėtų, o gal ir būtų, ir abipusės žmogžudystės. velniški vaidai ir žiaurumai visiškai nutrūktų... Tada liautųsi bet koks priešiškumas, pasigirstų gailios žmonių ar galvijų dejonės. Tada nebus paskerstų gyvulių kraujo srovių, mėsos turgaus smarvės, kruvinų mėsininkų, patrankų griaustinio, miestų deginimo. Išnyks dvokiantys kalėjimai, sugrius geležiniai vartai, už kurių žmonės merdi nuo žmonų, vaikų, gryno laisvo oro; nutils šauksmas tų, kurie prašo maisto ar drabužių. Nebus jokio pasipiktinimo, jokių išradingų išradimų, kurie per vieną dieną sugriaus tai, kas buvo sukurta sunkiu tūkstančių žmonių darbu, nebus baisių keiksmų, jokių grubių kalbų. Nebus bereikalingas gyvūnų kankinimas pervargimu, mergelių korupcija. Nebus žemės ir ūkių nuomos kainomis, kurios privers nuomininką beveik mirtinai išvarginti save ir savo tarnus bei galvijus, tačiau liks skolingas. Nebus žemesniųjų priespaudos aukštesniųjų, nereikės pertekliaus ir apsirijimo; sužeistųjų dejonės nutilės; gydytojams nereikės pjauti kulkų iš jų kūnų, atimti sutraiškytų ar sulaužytų rankų ir kojų. Sergančiųjų podagra ar kitomis sunkiomis ligomis (pvz., raupsais ar vartojimu), išskyrus senatvės negalavimus, verksmas ir dejonės nurims. O vaikai nustos būti nesuskaičiuojamų kančių aukomis ir bus sveiki kaip ėriukai, veršeliai ar bet kurio kito negalavimų nepažįstančio gyvūno jaunikliai. Štai tokį viliojantį paveikslą piešia vegetarai ir kaip lengva visa tai pasiekti: jei nevalgysi mėsos, žemėje įsikurs tikras rojus, ramus ir nerūpestingas gyvenimas.
… Vis dėlto leistina abejoti visų šviesių vegetarų svajonių įgyvendinamumu. Tiesa, kad susilaikymas apskritai, o ypač nuo mėsinio maisto vartojimo, pažaboja mūsų aistras ir kūniškus geismus, suteikia mūsų dvasiai lengvumo ir padeda jai išsivaduoti iš kūno viešpatavimo ir pajungti ją savo viešpatavimui, kontrolė. Tačiau būtų klaidinga šį kūnišką susilaikymą laikyti moralės pagrindu, iš jo kildinti visas aukštąsias moralines savybes ir kartu su vegetarais manyti, kad „augalinis maistas pats savaime sukuria daug dorybių“...
Kūniškas pasninkas yra tik priemonė ir pagalba dorybėms – tyrumui ir skaistumui – įgyti, ir būtinai turi būti derinamas su dvasiniu pasninku – susilaikymu nuo aistrų ir ydų, pašalinimu nuo blogų minčių ir piktų darbų. O be šito vien to neužtenka išganymui.