Pasirodo, maisto draudimai valgyti mėsą egzistavo dar gerokai prieš pagrindinių pasaulio religijų atsiradimą. Taisyklė „negalite valgyti savo“ galiojo beveik visose senovės kultūrose. Tai, nors ir iš dalies, galima laikyti vegetarizmo ištakomis. Neatsižvelgiant į teisingą principą, pagal kurį gyvūnai identifikuojami kaip „savo“ – senovės kultūros ne visus juos laikė tokiais.
Patrono principas
Daugelis Afrikos, Azijos, Amerikos ir Australijos tautų turėjo ar turi totemizmą – savo genties ar klano tapatinimą su tam tikru gyvūnu, kuris laikomas protėviu. Žinoma, draudžiama valgyti savo protėvį. Kai kurios tautos turi legendų, paaiškinančių, kaip tokios idėjos kilo. Mbuti pigmėjai (Kongo Demokratinė Respublika) sakė: „Vienas žmogus nužudė ir suvalgė gyvūną. Jis staiga susirgo ir mirė. Mirusiojo artimieji padarė išvadą: „Šis gyvūnas yra mūsų brolis. Mes neturime jo liesti“. O gurunsi žmonės (Gana, Burkina Fasas) išsaugojo legendą, kurios herojus dėl įvairių priežasčių buvo priverstas nužudyti tris krokodilus ir dėl to neteko trijų sūnų. Taip atsiskleidė gurunsi ir jų krokodilo totemo bendrumas.
Daugelyje genčių maisto tabu pažeidimas suvokiamas taip pat, kaip ir sekso tabu. Taigi, Ponape (Karolinų salos) kalboje vienas žodis reiškia kraujomaišą ir toteminio gyvūno valgymą.
Totemai gali būti įvairūs gyvūnai: pavyzdžiui, skirtingose Mbuti gentyse yra šimpanzės, leopardo, buivolo, chameleono, įvairių rūšių gyvatės ir paukščiai, tarp Ugandos tautų – beždžionė, ūdra, žiogas. pangolinas, dramblys, leopardas, liūtas, žiurkė, karvė, avis, žuvis ir net pupelės ar grybai. Oromo žmonės (Etiopija, Kenija) nevalgo didžiosios kudu antilopės, nes tiki, kad ją dangaus dievas sukūrė tą pačią dieną kaip ir žmogų.
Dažnai gentis skirstoma į grupes – jų etnografai vadina fratrijas ir klanus. Kiekviena grupė turi savo mitybos apribojimus. Viena iš Australijos genčių Kvinslando valstijoje, vieno iš klanų žmonės galėjo valgyti tam tikros rūšies bičių posumus, kengūras, šunis ir medų. Kitam klanui šis maistas buvo uždraustas, tačiau jie buvo skirti emu, bandicoot, juodosios anties ir kai kurių rūšių gyvatėms. Trečios atstovai valgė pitonų mėsą, kitos rūšies bičių medų, ketvirtos – kiaulių, paprastųjų kalakutų ir pan.
Pažeidėjas bus nubaustas
Nereikia manyti, kad maisto tabu pažeidimas šių tautų atstovams bus tik dėmė ant jų sąžinės. Kraštotyrininkai yra aprašę ne vieną atvejį, kai už tokį nusižengimą teko sumokėti gyvybe. Afrikos ar Okeanijos gyventojai, sužinoję, kad nesąmoningai pažeidė tabu ir valgo uždraustą maistą, trumpam mirė be jokios aiškios priežasties. Priežastis buvo tikėjimas, kad jie turi mirti. Kartais per savo agoniją jie išgirsdavo suėsto gyvūno šauksmus. Štai pasakojimas apie australą, suėdusį jam uždraustą gyvatę, iš antropologo Marcelio Mosso knygos: „Per dieną ligoniui darėsi vis blogiau. Jį sulaikyti prireikė trijų vyrų. Gyvatės dvasia glaudėsi jo kūne ir karts nuo karto su šnypštelėjimu pasigirsdavo jam iš kaktos, pro burną...“.
Tačiau daugiausia maisto draudimų, susijusių su nenoru perimti valgomų gyvūnų savybių, supo nėščios moterys. Štai tik keli pavyzdžiai tokių draudimų, kurie egzistavo tarp įvairių slavų tautų. Kad vaikas negimtų kurčias, būsimoji mama negalėjo valgyti žuvies. Norint išvengti dvynių gimimo, moteriai nereikia valgyti lydytų vaisių. Kad vaikas nekentėtų nuo nemigos, buvo draudžiama valgyti kiškio mėsą (pagal kai kuriuos įsitikinimus, kiškis niekada nemiega). Kad vaikas netaptų snarglys, nebuvo leidžiama valgyti gleivėmis aplipusių grybų (pavyzdžiui, sviestmedžio). Dobrudžoje buvo uždrausta valgyti vilkų tyčiojamų gyvūnų mėsą, antraip vaikas taps vampyru.
Valgykite ir kenkite sau ar kitiems
Gerai žinomas draudimas nemaišyti mėsos ir pieno produktų būdingas ne tik judaizmui. Jis plačiai paplitęs, pavyzdžiui, tarp ganytojų Afrikos tautų. Manoma, kad sumaišius mėsą ir pieno produktus (nesvarbu, dubenyje ar skrandyje), karvės numirs arba bent jau neteks pieno. Tarp Nyoro žmonių (Uganda, Kenija) intervalas tarp mėsos ir pieno produktų vartojimo turėjo siekti mažiausiai 12 valandų. Kiekvieną kartą, prieš pereidami nuo mėsos prie pieniško maisto, masajai vartodavo stiprų vėmimą ir vidurius laisvinantį vaistą, kad skrandyje neliktų nė pėdsako ankstesnio maisto. Šambalos (Tanzanija, Mozambikas) gyventojai bijojo parduoti savo karvių pieną europiečiams, kurie nesąmoningai galėjo maišyti pieną ir mėsą savo skrandyje ir taip prarasti gyvulius.
Kai kurios gentys visiškai uždraudė valgyti tam tikrų laukinių gyvūnų mėsą. Souk žmonės (Kenija, Tanzanija) tikėjo, kad jei vienas iš jų valgys laukinės kiaulės ar žuvies mėsą, jo galvijai nustos melžti. Tarp jų kaimynystėje gyvenančių nandų vandens ožys, zebras, dramblys, raganosis ir kai kurios antilopės buvo laikomi uždraustais. Jei žmogus buvo priverstas valgyti vieną iš šių gyvūnų dėl bado, po to kelis mėnesius jam buvo draudžiama gerti pieną. Masajų aviganiai paprastai atsisakydavo laukinių gyvūnų mėsos, medžiodami tik bandas užpuolusius plėšrūnus. Seniau prie masajų kaimų be baimės ganėsi antilopės, zebrai ir gazelės. Išimtis buvo elandas ir buivolas – masajai laikė juos kaip karves, todėl leido sau jas valgyti.
Ganytojiškos Afrikos gentys dažnai vengdavo maišyti pieno ir augalinio maisto. Priežastis ta pati: buvo manoma, kad tai kenkia gyvuliams. Viktorijos ežerą ir Baltojo Nilo šaltinius atradęs keliautojas Johnas Henningas Speke'as prisiminė, kad negrų kaime jam neparduodavo pieno, nes matė, kad jis valgė pupeles. Galų gale vietinės genties vadas keliautojams paskyrė vieną karvę, kurios pieną jie galėjo išgerti bet kada. Tada afrikiečiai nustojo bijoti dėl savo bandų. Nyoro, suvalgęs daržovių, pieną galėdavo gerti tik kitą dieną, o jei pupelės ar saldžiosios bulvės – tik po dviejų dienų. Piemenims apskritai buvo draudžiama valgyti daržoves.
Daržovių ir pieno atskyrimo masajai griežtai laikėsi. Jie reikalavo visiško daržovių atmetimo iš kareivių. Masajaus karys verčiau mirs badu, nei pažeis šį draudimą. Jei kas nors vis dėlto padarytų tokį nusikaltimą, jis netektų kario titulo ir nė viena moteris nesutiktų tapti jo žmona.