atsisiųsti video
Sensorinis deprivavimas (iš lot. sensus – jausmas, pojūtis ir deprivatio – deprivacija) – ilgalaikis, daugiau ar mažiau visiškas asmens jutiminių įspūdžių atėmimas, atliekamas eksperimentiniais tikslais.
Paprastam žmogui beveik bet koks nepriteklius yra nepatogumas. Netektis yra nepriteklius, ir jei šis beprasmis nepriteklius sukelia nerimą, žmonės sunkiai išgyvena nepriteklių. Tai buvo ypač akivaizdu atliekant eksperimentus su jutimų nepritekliumi.
3 amžiaus viduryje Amerikos McGill universiteto mokslininkai pasiūlė savanoriams kuo ilgiau išbūti specialioje kameroje, kur jie būtų kuo labiau apsaugoti nuo išorinių dirgiklių. Tiriamieji gulėjo gulimoje padėtyje mažame uždarame kambaryje; visus garsus dengė monotoniškas oro kondicionieriaus variklio ūžesys; tiriamųjų rankos buvo įkištos į kartonines rankoves, o tamsinti akiniai prasiskverbė tik į silpną išsklaidytą šviesą. Už buvimą šioje valstybėje turėjo būti mokamas gana padorus darbo užmokestis. Atrodytų - meluokite sau visiškai ramiai ir skaičiuokite, kaip be jokių jūsų pastangų pasipildo jūsų piniginė. Mokslininkus nustebino tai, kad dauguma tiriamųjų negalėjo atlaikyti tokių sąlygų ilgiau nei XNUMX dienas. Kas nutiko?
Sąmonė, netekusi įprastos išorinės stimuliacijos, buvo priversta pasukti „į vidų“, o iš ten ėmė ryškėti patys keisčiausi, neįtikėtiniausi vaizdai ir pseudo pojūčiai, kurių negalima būtų kitaip apibrėžti kaip haliucinacijas. Patys tiriamieji tame nerado nieko malonaus, jie net išsigando šių išgyvenimų ir pareikalavo nutraukti eksperimentą. Iš to mokslininkai padarė išvadą, kad jutiminė stimuliacija yra gyvybiškai svarbi normaliam sąmonės funkcionavimui, o jutimų trūkumas yra tikras būdas pabloginti mąstymo procesus ir pačią asmenybę.
Susilpnėjusi atmintis, dėmesys ir mąstymas, miego ir būdravimo ritmo sutrikimas, nerimas, staigūs nuotaikų svyravimai nuo depresijos iki euforijos ir nugaros, nesugebėjimas atskirti tikrovės nuo dažnų haliucinacijų – visa tai buvo įvardijama kaip neišvengiamos jutimų nepritekliaus pasekmės. Tai pradėjo plačiai rašyti populiariojoje literatūroje, beveik visi tuo tikėjo.
Vėliau paaiškėjo, kad viskas sudėtingiau ir įdomiau.
Viską lemia ne atėmimo faktas, o žmogaus požiūris į šį faktą. Savaime nepriteklius suaugusiam žmogui nėra baisus – tai tik aplinkos sąlygų pasikeitimas, o žmogaus organizmas gali prie to prisitaikyti pertvarkydamas savo funkcionavimą. Maisto nepriteklius nebūtinai lydi kančia, badauti pradeda tik tie, kurie nėra pripratę ir kuriems tai yra smurtinė procedūra. Sąmoningai praktikuojantys gydomąjį badavimą žino, kad jau trečią dieną kūne atsiranda lengvumo jausmas, o pasiruošę žmonės nesunkiai ištveria net dešimties dienų badavimą.
Tas pats pasakytina ir apie jutimų deprivaciją. Mokslininkas Johnas Lilly išbandė jutimų nepritekliaus poveikį sau, net ir dar sudėtingesnėmis sąlygomis. Jis buvo neperšlampamoje kameroje, kur buvo panardintas į fiziologinį tirpalą, kurio temperatūra artima kūno temperatūrai, todėl jis neteko tolygių temperatūros ir gravitacijos pojūčių. Natūralu, kad jam, kaip ir McGill universiteto tiriamiesiems, ėmė būdingi keisti vaizdai ir netikėti pseudo pojūčiai. Tačiau Lilly į savo jausmus žiūrėjo kitaip. Jo nuomone, diskomfortas kyla dėl to, kad žmogus iliuzijas ir haliucinacijas suvokia kaip kažką patologiško, todėl jų išsigąsta ir siekia grįžti į normalią sąmonės būseną. O Johnui Lilly tai tebuvo studijos, jis su susidomėjimu tyrinėjo jame pasirodančius vaizdus ir pojūčius, dėl kurių jutimų nepritekliaus metu nepatyrė jokio diskomforto. Be to, jam tai taip patiko, kad jis ėmė pasinerti į šiuos pojūčius ir fantazijas, skatindamas jų atsiradimą narkotikais. Tiesą sakant, remiantis šiomis jo fantazijomis, didžiąja dalimi buvo pastatyti transpersonalinės psichologijos pamatai, išdėstyti S. Grofo knygoje „Kelionė ieškant savęs“.
Žmonės, praėję specialius mokymus, įvaldę autotreningą ir ramaus buvimo praktiką, jutimų nepriteklius ištveria be didelių sunkumų.