Kartais mums nepavyksta kovoti su savimi ir aplinkybėmis. Nenorime pasiduoti ir tikėtis stebuklo bei suklysti. Psichoterapeutas Derekas Draperis apmąsto, kodėl svarbu laiku pripažinti pralaimėjimą.
Anksčiau dirbau politikoje ir pažinojau senąjį lordą Montagą, Didžiosios Britanijos parlamento narį. Dažnai prisimenu jo mėgstamiausią frazę. „Žmonės gali pasikeisti“, – pasakė jis su gudriu blizgesiu akyse ir po pauzės pridūrė: „Penki procentai ir penkios minutės“.
Ši mintis – žinoma, ciniška – skambėjo natūraliai iš lūpų žmogaus, kurio aplinkoje apsimetinėjimas buvo dalykų tvarka. Tačiau kai nusprendžiau tapti terapeutu ir pradėjau praktikuoti, apie šiuos žodžius galvojau ne kartą. O jei jis teisus? Ar klystame dėl savo lankstumo?
Mano patirtis tokia: ne. Prisimenu save jaunystėje. Vartojau narkotikus ir gyvenau laukinį gyvenimą, turėjau užsitęsusią depresiją. Dabar mano gyvenimas pasikeitė. Procentais per pastaruosius penkerius metus – 75 proc.
Matau pacientų pokyčius. Jie gali pasirodyti vos per savaitę arba gali užtrukti metus. Kartais pažangą galima pastebėti jau pirmoje sesijoje, ir tai yra didžiulė sėkmė. Tačiau dažniau šie procesai vyksta lėčiau. Juk bandome bėgti, kai ant kojų kabo dideli svoriai. Neturime nei metalinio pjūklo, nei pančių rakto, o juos numesti gali padėti tik laikas ir sunkus darbas. Penkeri metai, per kuriuos galėjau permąstyti savo gyvenimą, yra ankstesnių penkerių metų sunkaus darbo su savimi rezultatas.
Kartais kas nors turi mums priminti tiesą: yra dalykų, kurių negalime ištaisyti.
Bet kartais pokyčiai neateina. Kai nepavyksta pasiekti pažangos su klientu, užduodu sau tūkstantį klausimų. Ar man nepavyko? Ar man reikia sakyti jam tiesą? Gal aš nesu sukurta šiam darbui? Kartais norisi šiek tiek pataisyti realybę, padaryti vaizdą pozityvesnį: na, dabar jis bent jau mato, kame problema ir kur judėti toliau. Galbūt jis šiek tiek vėliau grįš į terapiją.
Tačiau gyventi su tiesa visada geriau. O tai reiškia pripažinti, kad ne visada gali žinoti, ar terapija veiks. Ir net negali suprasti, kodėl tai neveikė. Ir klaidas reikia pripažinti, nepaisant jų rimtumo, o ne bandyti sušvelninti racionalizavimo pagalba.
Vienas iš išmintingiausių posakių, kuriuos aš kada nors skaičiau, yra kilęs iš puikaus psichoanalitiko Donaldo Winnicotto. Vieną dieną moteris atėjo pas jį pagalbos. Ji parašė, kad mirė jos mažasis sūnus, buvo neviltyje ir nežino, ką daryti. Jis jai trumpu, ranka rašytu laiške atrašė: „Atsiprašau, bet niekuo negaliu padėti. Tai tragedija.»
Nežinau, kaip jai tai pavyko, bet man patinka manyti, kad ji pasijuto geriau. Kartais kas nors turi mums priminti tiesą: yra dalykų, kurių negalime ištaisyti. Gera terapija suteikia galimybę ką nors pakeisti. Tačiau tai taip pat suteikia saugią erdvę, kurioje galime pripažinti pralaimėjimą. Tai galioja ir klientui, ir terapeutui.
Kai tik suprantame, kad pokyčiai neįmanomi, turime pereiti prie kitos užduoties – priėmimo
Ši mintis geriausiai išsakyta 12 žingsnių programoje, nors ji paimta iš gerai žinomos „maldos už sielos ramybę“ (kas ją parašė): „Viešpatie, duok man ramybės priimti tai, ko negaliu pakeisti, duok man drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir suteik man išminties atskirti vieną nuo kito.
Galbūt išmintingas senas lordas Montagas, miręs nuo širdies sustojimo, savo žodžius skyrė tiems, kurie niekada nesuvokė šio skirtumo. Bet aš manau, kad jis buvo tik pusiau teisus. Nenoriu atsiskirti su mintimi, kad pokyčiai yra įmanomi. Gal ir ne 95 proc., bet vis tiek esame pajėgūs esminiams ir ilgalaikiams pokyčiams. Tačiau kai tik suprantame, kad pokyčiai neįmanomi, turime pereiti prie kitos užduoties – priėmimo.