Gyvename laimėjimų eroje – internetas ir blizgios kalbos apie tai, kaip išsikelti tikslus, įveikti sunkumus ir užkariauti naujas sėkmės aukštumas. Tuo pačiu vienu iš pagrindinių etapų kelyje į geresnį gyvenimą laikomas išėjimas iš komforto zonos. Bet ar tiesa, kad mes visi jame esame? Ir ar tikrai būtina jį palikti?
Kas neklydo išgirdęs dar vieną raginimą išeiti iš savo komforto zonos? Būtent ten, už jos ribų, mūsų laukia sėkmė, tikina treneriai ir infoverslininkai. Darydami kažką neįprasto ir net įtempto, tobulėjame ir įgyjame naujų įgūdžių bei patirties. Tačiau ne visi nori būti nuolatinio vystymosi būsenoje, ir tai yra normalu.
Jei aistrų ritmas ir kaitaliojimasis su ramiais laikotarpiais jūsų gyvenime jums patogus ir nenorite jokių pokyčių, tai kitų patarimai ką nors keisti, „papurtyti“ ir „tapti nauju žmogumi“ yra bent netaktiški. Be to, motyvatoriai ir patarėjai dažnai pamiršta, kad kiekvieno komforto zona yra skirtinga ir išeitis iš jos priklauso nuo to, koks yra žmogaus charakteris. Ir, žinoma, nuo jo atsparumo stresui.
Pavyzdžiui, kažkam didelis žingsnis įveikiant save yra pasirodymas scenoje prieš pilną salę klausytojų, o kitam tikras žygdarbis – kreiptis pagalbos į praeivį gatvėje. Jei vienam „akcijai“ yra bėgimas prie namų, tai antram – dalyvavimas maratone. Todėl principas „tiesiog gauk ir daryk“ kiekvienam veikia skirtingai.
Du klausimai sau
Jei vis dar galvojate apie galimybę palikti savo komforto zoną, turėtumėte patikrinti, ar jums tikrai reikia pokyčių.
Norėdami tai padaryti, atsakykite į pagrindinius klausimus:
- Ar tai tinkamas momentas? Žinoma, neįmanoma būti XNUMX% pasiruošusiam kažkam naujam. Tačiau galite pabandyti „pakloti šiaudus“ ir lengviau išeiti iš komforto zonos – nes jei esate visiškai nepasiruošę numatytam žingsniui, tada nesėkmės tikimybė yra didelė.
- Ar jums to reikia? Išbandykite ką nors naujo, kai tikrai to norite. Ir ne tada, kai draugai tave stumdo, ir ne todėl, kad visi tavo draugai tai jau padarė ar rekomendavo žinomas tinklaraštininkas. Jei užsienio kalbos jums yra sunkios ir jos nereikalingos darbui ir gyvenimui apskritai, nereikėtų eikvoti jėgų, nervų, laiko ir pinigų jų mokymuisi.
Tiesiog būkite atsargūs, kad neapgaudinėtumėte ir nesakytumėte „Man to nereikia“ apie tai, kas atrodo sunku. Pavyzdžiui, nesate tikri, kad esate pasiruošę eiti į draugo vakarėlį, kur bus daug nepažįstamų žmonių. Kas trukdo veikti už savo komforto zonos ribų: baimė ar nesidomėjimas?
Sužinokite atsakymą naudodami trintuko techniką: įsivaizduokite, kad turite stebuklingą trintuką, kuris gali ištrinti jūsų nerimą. Kas atsitiks, kai jį naudosi? Tikėtina, kad mintyse atsikratę baimės suprasite, kad vis tiek norite įgyvendinti savo planą.
Kur mes išvykstame?
Kai išeiname iš savo komforto zonos, atsiduriame kitoje vietoje – ir tai tikrai nėra „vieta, kur vyksta stebuklai“. Tai, ko gero, dažna klaida: žmonės mano, kad užtenka tik kur nors „išeiti“, ir viskas susitvarkys. Tačiau už komforto zonos yra dvi kitos viena priešingos sritys: tempimo (arba augimo) zona ir panikos zona.
Tempimo zona
Čia karaliauja optimalus diskomforto lygis: patiriame tam tikrą nerimą, bet galime jį perdirbti į motyvaciją ir pasisemti kuro produktyvumui. Šioje zonoje atrandame anksčiau nepažįstamų galimybių, kurios mus veda į asmeninį augimą ir savęs tobulėjimą.
Taip pat yra alternatyvi psichologo Levo Vygotskio pristatyta vaikų mokymo koncepcija: proksimalinio vystymosi zona. Tai reiškia, kad už komforto zonos ribų mes prisiimame tik tai, ką galime padaryti su labiau patyrusio žmogaus apsauginiu tinklu, kol patys įvaldome veiksmą. Šios strategijos dėka mes neįsitempę mokomės naujų dalykų, neprarandame noro mokytis, matome savo pažangą ir jaučiamės labiau pasitikintys savimi.
panikos zona
Kas nutiks, jei mes iškrisime iš komforto zonos neturėdami pakankamai resursų – vidinių ar išorinių? Atsidursime zonoje, kurioje nerimo lygis viršija mūsų gebėjimą su juo susidoroti.
Tipiškas pavyzdys – spontaniškas noras kardinaliai pasikeisti ir pradėti naują gyvenimą čia ir dabar. Pervertiname savo sugebėjimus ir nebegalime kontroliuoti situacijos, todėl esame nusivylę ir jaučiamės priblokšti. Tokia strategija veda ne į asmeninį augimą, o į regresiją.
Todėl norint išvengti bereikalingo streso, prieš darant kažką naujo ir mums netipiško, reikia įdėmiai įsiklausyti į save ir įvertinti, ar tikrai tam atėjo laikas.