Dabar man 46 metai, aš turiu 29 metų didelį berniuką, o tai rodo, kad sūnaus susilaukiau būdamas 17 metų. Pastojau dėl jau metus trunkančių santykių su savo vaikinu. Išsigandau, nes nelabai supratau, kas vyksta mano kūne, ir nesuvokiau sukrėtimų, kuriuos apėmė šis įvykis.
Mano tėvai nedelsdami užsirašė pas ginekologą, siekdami pasidaryti abortą. Likimas norėjo, kad aš „papulčiau“ ant labai „konservatyvaus“ gydytojo, kuris privačiai išvardijo man kylančias rizikas (ypač nevaisingumo riziką). Po šio pokalbio aš stojau prieš savo tėvus ir primečiau jiems savo valią išlaikyti vaiką.
Sūnus – mano pasididžiavimas, mano gyvenimo kova ir labai subalansuotas vaikas, labai bendraujantis... Tačiau iš pradžių nepavyko laimėti. Vedamas didelės kaltės jausmo (kurią labai padėjo išlaikyti mama), iš karto po pranešimo apie savo būklę išėjau iš mokyklos. Buvome „įpareigoti“ susituokti. Taip susiradau namų šeimininkę, gyvenančią kaime, su savo namais ir kasdieniais apsilankymais pas tėvus tik dėl užsiėmimų.
„Niekada nenutolau nuo savo vaiko“
Mintis apie skyrybas man kilo greitai, su noru susirasti veiklą. Daug mokiausi, gal kad pamirščiau, kad pati nesugebu viena auginti sūnaus, kaip daug metų man siūlė mama. Bet aš niekada nenutolau nuo savo vaiko: kasdienė priežiūra buvo ji, o jos išsilavinimas – aš. Taip pat pasirūpinau jo poreikiais, pomėgiais, vizitais pas gydytoją, atostogomis, mokykla...
Nepaisant to, tikiu, kad mano sūnaus vaikystė buvo laiminga, su didele meile, nors kartais galėjau nualpti. Jis turėjo gana ramią paauglystę ir turėjo garbingą išsilavinimą: Bac S, koledžas, o dabar jis yra kineziterapeutas. Šiandien su juo palaikau labai gerus santykius.
Kalbant apie mane, turėjau daug problemų ieškant pusiausvyros. Po daugelio metų psichoanalizės dabar esu pilnavertė moteris, baigusi universitetą (DESS), priklausanti teritorinei valstybės tarnybai, tačiau tai kainuoja sunkaus darbo ir nepaliaujamo įžūlumo kaina.
Žvelgiant atgal, apgailestauju visiškai ne dėl pasirinkimo turėti vaiką būdamas 17 metų. Ne, šiandien turiu karčių prisiminimų apie savo santuoką ir tuo metu turėtus santykius su mama. Pažeminimas, kuriame buvau, ir sunkumai, kuriuos turėjau išbristi, kartu suteikė man jėgų gyventi, kurios kitu atveju galbūt nebūčiau turėjęs.
Kur istorijoje yra tėvai?
Ar norite apie tai pasikalbėti tarp tėvų? Išsakyti savo nuomonę, duoti parodymus? Susitinkame https://forum.parents.fr.