Turinys
Meilės ir grožio deivė Botticelli paveiksle liūdna ir atitrūkusi nuo pasaulio. Jos liūdnas veidas patraukia mūsų dėmesį. Kodėl jame nėra laimės, pasaulio atradimo ir pažinimo džiaugsmo? Ką menininkas norėjo mums pasakyti? Psichoanalitikas Andrejus Rossokhinas ir meno kritikė Maria Revyakina apžiūri paveikslą ir pasakoja, ką žino ir jaučia.
„MEILĖ SUJUNGIA ŽEMĘ IR DANGĄ“
Maria Revyakina, meno istorikė:
Venera, personifikuojanti meilę, stovi jūros kriauklėje (1), kurį vėjo dievas Zefyras (2) neša į krantą. Atviras apvalkalas Renesanso epochoje buvo moteriškumo simbolis ir pažodžiui buvo aiškinamas kaip moters įsčios. Deivės figūra skulptūriška, o jos laikysena, būdinga senovinėms statuloms, pabrėžia lengvumą ir kuklumą. Jos nepriekaištingą įvaizdį papildo kaspinas (3) jos plaukuose – nekaltumo simbolis. Deivės grožis užburia, tačiau ji atrodo susimąsčiusi ir nuošali, palyginti su kitais personažais.
Kairėje paveikslo pusėje matome susituokusią porą – vėjo dievą Zefyrą (2) ir gėlių deivė Flora (4)susipynę į glėbį. Zefyras įkūnijo žemišką, kūnišką meilę, o Botticelli sustiprina šį simbolį, pavaizduodamas Zefyrą su žmona. Dešinėje paveikslo pusėje pavaizduota pavasario deivė Ora Tallo. (5), simbolizuojantis skaisčią, dangišką meilę. Ši deivė taip pat buvo susijusi su perėjimu į kitą pasaulį (pavyzdžiui, su gimimo ar mirties akimirka).
Manoma, kad mirta, girlianda (6) iš kurio matome ant jos kaklo, įasmenintus amžinus jausmus ir apelsino medį (7) buvo siejamas su nemirtingumu. Taigi paveikslo kompozicija palaiko pagrindinę kūrinio idėją: apie žemiškojo ir dangiškojo sąjungą per meilę.
Spalvų gama, kurioje vyrauja mėlyni tonai, kompozicijai suteikia orumo, šventiškumo ir kartu šaltumo.
Ne mažiau simboliška yra ir spalvinė gama, kurioje vyrauja mėlyni tonai, pereinantys į turkio-pilkus atspalvius, kurie, viena vertus, suteikia kompozicijai orumo ir šventiškumo, o iš kitos – tam tikro šaltumo. Mėlyna spalva tais laikais buvo būdinga jaunoms ištekėjusioms moterims (jos yra apsuptos susituokusios poros).
Neatsitiktinai dešinėje drobės pusėje yra didelė žalios spalvos dėmė: ši spalva asocijavosi ir su išmintimi ir skaistumu, ir su meile, džiaugsmu, gyvenimo triumfu prieš mirtį.
Suknelės spalva (5) Ory Tallo, kuris blunka nuo baltos iki pilkos spalvos, yra ne mažiau iškalbingas nei purpuriškai raudonas mantijos atspalvis (8), kuria ji ketina uždengti Venerą: balta spalva įkūnijo tyrumą ir nekaltumą, o pilka buvo interpretuojama kaip susilaikymo ir Didžiosios gavėnios simbolis. Galbūt čia esančios mantijos spalva simbolizuoja grožio, kaip žemiškos jėgos, galią ir šventą ugnį, kuri kasmet per Velykas pasirodo kaip dangiškoji jėga.
„GROŽIO PRIĖMIMAS IR NETEKIMO SKAUSMAS“
Andrejus Rosokhinas, psichoanalitikas:
Akį patraukia paslėpta konfrontacija kairiųjų ir dešiniųjų grupių paveiksle. Vėjo dievas Zefyras pučia Venerą iš kairės (2)atstovaujantis vyriškam seksualumui. Dešinėje ją pasitinka nimfa Ora su mantija rankose. (5). Rūpestingu motinišku gestu ji nori užmesti Venerą apsiaustą, tarsi apsaugodama nuo viliojančio Zefyro vėjo. Ir tai tarsi kova dėl naujagimio. Pažiūrėkite: vėjo jėga nukreipta ne tiek į jūrą, tiek į Venerą (bangų nėra, o herojės figūra statiška), o į šią mantiją. Atrodo, kad Zefyras bando neleisti Orai paslėpti Veneros.
O pati Venera rami, tarsi sustingusi dviejų jėgų akistatoje. Jos liūdesys, atitrūkimas nuo to, kas vyksta, patraukia dėmesį. Kodėl jame nėra laimės, pasaulio atradimo ir pažinimo džiaugsmo?
Čia matau neišvengiamos mirties nuojautą. Visų pirma simboliška – ji atsisako savo moteriškumo ir seksualumo vardan dieviškos motiniškos galios. Venera taps meilės malonumo deive, kurios ji pati niekada nepatirs šio malonumo.
Be to, tikrosios mirties šešėlis krenta ir ant Veneros veido. Florencijos ponia Simonetta Vespucci, tariamai pozavusi Botticelli, buvo to laikmečio grožio idealas, tačiau staiga mirė sulaukusi 23 metų nuo vartojimo. Dailininkė „Veneros gimimą“ pradėjo tapyti praėjus šešeriems metams po mirties ir čia nevalingai atspindėjo ne tik susižavėjimą savo grožiu, bet ir netekties skausmą.
Venera neturi kito pasirinkimo, ir tai yra liūdesio priežastis. Jai nelemta patirti traukos, troškimo, žemiškų džiaugsmų
Oros drabužiai (5) labai panašus į Floros drabužius iš paveikslo „Pavasaris“, kuris veikia kaip vaisingumo ir motinystės simbolis. Tai motinystė be seksualumo. Tai yra dieviškosios galios, o ne seksualinio potraukio turėjimas. Kai tik Ora uždengs Venerą, jos nekaltas įvaizdis tuoj pat virs motinos-dieviškojo.
Netgi matome, kaip mantijos kraštas menininko pavirsta aštriu kabliu: jis įtemps Venerą į uždarą kalėjimo erdvę, pažymėtą medžių palisado. Visame tame įžvelgiu krikščioniškosios tradicijos įtaką – po mergaitės gimimo turėtų prasidėti nepriekaištingas pastojimas ir motinystė, apeinant nuodėmingą etapą.
Venera neturi kito pasirinkimo, ir tai yra jos liūdesio priežastis. Jai nelemta būti moters meiluže, kaip ta, kuri sklendžia geidulingai apkabintame Zefyro. Nelemta patirti traukos, troškimo, žemiškų džiaugsmų.
Visa Veneros figūra, jos judėjimas nukreiptas į motiną. Dar akimirka – ir Venera išlips iš kiauto, simbolizuojančio moters įsčias: jai jos nebereikės. Ji įkels koją ant motinos žemės ir apsivilks motinos drabužius. Ji apsivilks purpuriniu chalatu, kuris senovės Graikijoje simbolizavo ribą tarp dviejų pasaulių – į jį buvo vyniojami ir naujagimiai, ir mirusieji.
Taip ir čia: Venera gimsta pasauliui ir vos spėjusi atrasti moteriškumą, norą mylėti, akimirksniu praranda gyvybę, gyvąjį principą – tai, ką simbolizuoja apvalkalas. Po akimirkos ji ir toliau egzistuos tik kaip deivė. Tačiau iki šios akimirkos nuotraukoje matome nuostabią Venerą, kuri yra nekalto tyrumo, švelnumo ir nekaltumo viršūnėje.