Turinys
Kad ir kiek mums metų, tėvo ar mamos mirtis visada sukelia didelį skausmą. Kartais gedulas užsitęsia mėnesius ir metus, virsdamas rimtu sutrikimu. Reabilitologas psichiatras Davidas Sackas pasakoja apie pagalbą, kurios reikia norint grįžti į visavertį gyvenimą.
52 metų likau našlaitis. Nepaisant mano suaugusio amžiaus ir profesinės patirties, tėvo mirtis apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Jie sako, kad tai tarsi prarasti dalį savęs. Tačiau jaučiau, kad mano tapatybės inkaras buvo nukirstas.
Šokas, sustingimas, neigimas, pyktis, liūdesys ir neviltis – tai emocijų spektras, kurį žmonės išgyvena praradę mylimą žmogų. Šie jausmai mūsų neapleidžia dar daug mėnesių. Daugeliui jie pasirodo be tam tikros sekos, laikui bėgant praranda ryškumą. Bet mano asmeninis rūkas nesisklaidė daugiau nei pusę metų.
Gedėjimo procesas užtrunka, o aplinkiniai kartais parodo nekantrumą – nori, kad kuo greičiau pasveiktume. Tačiau kažkas ir toliau stipriai išgyvena šiuos jausmus daugelį metų po netekties. Šis besitęsiantis gedulas gali turėti pažintinių, socialinių, kultūrinių ir dvasinių pasekmių.
Sielvartas, priklausomybė ir psichinis sutrikimas
Tyrimai rodo, kad tėvų netektis gali padidinti ilgalaikių emocinių ir psichinių problemų, tokių kaip depresija, nerimas ir priklausomybė nuo narkotikų, riziką.
Tai ypač aktualu tais atvejais, kai netekties laikotarpiu žmogus negauna visavertės paramos ir per anksti mirštant artimiesiems neranda visaverčių įtėvių. Tėvo ar motinos mirtis vaikystėje žymiai padidina psichikos sveikatos problemų atsiradimo tikimybę. Maždaug vienas iš 20 vaikų iki 15 metų nukenčia dėl vieno ar abiejų tėvų netekties.
Sūnūs, netekę tėčių, sunkiau išgyvena netektį nei dukterys, o moterys – motinos mirtį.
Kitas lemiamas tokių pasekmių atsiradimo veiksnys yra vaiko artumo su mirusiu tėvu laipsnis ir tragiško įvykio įtakos visam tolimesniam gyvenimui mastas. Ir tai visai nereiškia, kad žmonėms lengviau patirti netektį to, su kuriuo buvo mažiau artimi. Galiu drąsiai teigti, kad tokiu atveju netekties išgyvenimas gali būti dar gilesnis.
Ilgalaikės tėvų netekties pasekmės buvo ne kartą tiriamos. Paaiškėjo, kad tai turi įtakos tiek psichinei, tiek fizinei sveikatai, pastaroji dažniau pasireiškia vyrams. Be to, sūnūs, netekę tėčių, netektį išgyvena sunkiau nei dukros, o moterys sunkiau susitaiko su mamos mirtimi.
Pats laikas prašyti pagalbos
Netekties teorijos tyrimai padėjo suprasti, kaip padėti žmonėms, nukentėjusiems dėl savo tėvų mirties. Labai svarbu sutelkti dėmesį į žmogaus asmeninius išteklius ir jo gebėjimą save gydyti. Svarbu, kad reikšmingi giminaičiai ir šeimos nariai jam teiktų visapusišką pagalbą. Jei žmogų išgyvena komplikuotas sielvartas, kuris trunka ilgai po artimojo mirties, gali prireikti papildomų priemonių ir psichikos sveikatos patikros.
Kiekvienas iš mūsų su artimųjų netektimi susidorojame savaip ir savo tempu, todėl gali būti labai sunku atpažinti, kurioje stadijoje liūdesys virsta lėtiniu kompleksiniu sutrikimu. Tokią užsitęsusią formą – patologinį sielvartą – dažniausiai lydi užsitęsę skausmingi išgyvenimai, ir atrodo, kad žmogus nesugeba susitaikyti su netektimi ir judėti toliau net mėnesiais ir metais po mylimo žmogaus mirties.
Reabilitacijos kelias
Atsigavimo po tėvų mirties etapai apima svarbų etapą, kuriame leidžiame sau patirti netekties skausmą. Tai padeda mums palaipsniui pradėti suvokti, kas atsitiko, ir judėti pirmyn. Gydydami atgauname gebėjimą mėgautis santykiais su kitais. Bet jei ir toliau esame apsėsti ir per daug reaguojame į bet kokius praeities priminimus, reikalinga profesionali pagalba.
Bendravimas su specialistu palaiko ir padeda atvirai kalbėti apie liūdesį, nusivylimą ar pyktį, išmoksta susidoroti su šiais jausmais ir tiesiog leisti jiems pasireikšti. Šeimos konsultacijos taip pat gali būti naudingos šioje situacijoje.
Mums tampa lengviau gyventi ir paleisti sielvartą, jei neslepiame jausmų, minčių ir prisiminimų.
Tėvų mirtis gali sugrąžinti seną skausmą ir pasipiktinimą bei turėti didelės įtakos šeimos sistemos procesams. Šeimos terapeutas padeda atskirti senus ir naujus konfliktus, parodo konstruktyvius būdus jiems pašalinti, pagerinti santykius. Taip pat galite rasti tinkamą paramos grupę, kuri gali padėti jums jaustis mažiau atsiribojusiam nuo sielvarto.
Užsitęsęs sielvartas gana dažnai priveda prie „savigydosi“ alkoholio ar narkotikų pagalba. Šiuo atveju abi problemos turi būti sprendžiamos vienu metu ir reikalauja dvigubos reabilitacijos atitinkamuose centruose ir klinikose.
Ir galiausiai, rūpinimasis savimi yra dar viena svarbi sveikimo dalis. Mums tampa lengviau gyventi ir paleisti sielvartą, jei neslepiame jausmų, minčių ir prisiminimų. Sveika mityba, tinkamas miegas, mankšta ir pakankamai laiko gedėti bei pailsėti yra tai, ko tokioje situacijoje reikia kiekvienam. Turime išmokti būti kantrūs sau ir aplinkiniams, kurie sielvartauja. Tai labai asmeniška kelionė, bet neturėtumėte jos eiti vieni.
Autorius yra Davidas Sackas, psichiatras, alkoholikų ir narkomanų reabilitacijos centrų tinklo vyriausiasis gydytojas.