Svajonė, griaunanti mintis apie mirtį, vedanti už kasdienio gyvenimo ribų... Jungo analitikas Stanislavas Raevskis iššifruoja vieno iš „Psichologijos“ skaitytojų sapne matytas nuotraukas.
Interpretacija
Tokios svajonės neįmanoma pamiršti. Norėčiau suprasti, kokią paslaptį jis slepia, tiksliau – atskleidžia sąmonei. Man čia yra dvi pagrindinės temos: ribos tarp gyvenimo ir mirties bei tarp „aš“ ir kitų. Paprastai mums atrodo, kad mūsų protas ar siela yra tvirtai prisirišę prie mūsų kūno, lyties, laiko ir vietos, kurioje gyvename. Ir mūsų svajonės dažnai yra panašios į mūsų kasdienį gyvenimą. Tačiau yra visiškai skirtingų svajonių, kurios stumia mūsų sąmonės ir mūsų idėjos apie uXNUMXbuXNUMXbour „aš“ ribas.
Veiksmas vyksta XNUMX amžiuje, o jūs esate jaunas vyras. Nevalingai kyla klausimas: „Gal aš mačiau savo praeitą gyvenimą ir mirtį? Daugelis kultūrų tikėjo ir tebetiki, kad po mirties mūsų siela įgyja naują kūną. Anot jų, galime prisiminti ryškius savo gyvenimo ir ypač mirties epizodus. Mūsų materialistiniam protui sunku tuo patikėti. Bet jei kažkas neįrodyta, tai nereiškia, kad jo nėra. Reinkarnacijos idėja daro mūsų gyvenimą prasmingesnį, o mirtį natūralesnę.
Toks sapnas griauna visas mūsų idėjas apie save ir pasaulį, verčia žengti savirealizacijos keliu.
Jūsų svajonė ar jūsų aš veikia su mirties baime keliais lygiais vienu metu. Turinio lygmenyje: išgyventi mirtį sapne, asmeniniu lygmeniu susitapatinus su tuo, kuris nebijo mirties, o meta lygmeniu „išmetant“ jums reinkarnacijos idėją. Vis dėlto šios minties nereikėtų laikyti pagrindiniu miego paaiškinimu.
Dažnai sapną „uždarome“ gaudami arba sugalvodami aiškų paaiškinimą. Mūsų raidai daug įdomiau išlikti atviram, atsisakant vienos interpretacijos. Toks sapnas griauna visas mūsų idėjas apie save ir pasaulį, verčia žengti savimonės keliu – tad tegul tai lieka paslaptimi, peržengiančia kasdienybės ribas. Tai taip pat būdas įveikti mirties baimę: tyrinėti savojo „aš“ ribas.
Ar mano „aš“ yra mano kūnas? Ar tai, ką matau, prisimenu, galvoju, o ne mano „aš“? Atidžiai ir sąžiningai išnagrinėję savo ribas, pasakysime, kad nepriklausomo „aš“ nėra. Negalime atsiriboti ne tik nuo artimųjų, bet ir nuo toli nuo mūsų nutolusių žmonių ir ne tik dabartyje, bet ir praeityje bei ateityje. Negalime atsiriboti nuo kitų gyvūnų, mūsų planetos ir visatos. Kaip sako kai kurie biologai, yra tik vienas organizmas, ir jis vadinamas biosfera.
Su mūsų individualia mirtimi baigiasi tik šio gyvenimo svajonė, mes pabundame, kad netrukus pradėtume kitą. Tik vienas lapas nuskrenda nuo biosferos medžio, bet jis ir toliau gyvena.