Šiandien tatuiruotės nedaro tik tinginiai, o daugelis nesustoja ties vienu piešiniu. Kas tai – grožio troškimas ar priklausomybė? Aplinkos įtaka ar duoklė šiuolaikinei kultūrai? Psichologas dalijasi mintimis.
Psichologės Kirby Farrell teigimu, apie priklausomybę galima kalbėti tik tada, kai žmogus patiria stiprų, neįveikiamą troškimą, trukdantį jam gyventi normaliai. Tatuiruotė visų pirma yra menas. O bet koks menas – nuo kulinarijos iki literatūrinės kūrybos – daro mūsų gyvenimą gražesnį ir prasmingesnį.
Tatuiruotės pritraukia kitų dėmesį, o tai didina mūsų savigarbą. Didžiuojamės galėdami su jais pasidalinti šiuo grožiu. Tačiau problema ta, kad bet koks meno kūrinys yra netobulas ir jo žavesys nėra begalinis.
Laikas praeina, o tatuiruotė tampa pažįstama ir mums, ir kitiems. Be to, mada keičiasi. Jei pernai visi buvo nusagstyti hieroglifais, tai šiandien, pavyzdžiui, gėlės gali būti madingos.
Dar liūdniau, jei tatuiruotė su buvusio partnerio vardu nuolat primena apie išsiskyrimą. Pasitaiko ir taip, kad žmonėms tiesiog pabodo tatuiruotės, kurios nebeatitinka jų požiūrio į gyvenimą.
Vienaip ar kitaip, tam tikru momentu tatuiruotė nustoja patikti
Jis tampa mums abejingas arba sukelia neigiamas emocijas. Tačiau prisimename jaudulį, kurį jautėme pirmą kartą tai padarę, ir norime tas emocijas patirti dar kartą. Lengviausias būdas jausti džiaugsmą ir sukelti kitų susižavėjimą – pasidaryti naują tatuiruotę. O paskui dar vieną — ir taip, kol ant kūno neliks laisvų vietų.
Tokia priklausomybė, kaip taisyklė, atsiranda žmonėms, kurie grožį suvokia kaip kažką apčiuopiamo, o ne kaip dvasinę patirtį. Jie lengvai tampa priklausomi nuo aplinkinių nuomonės, mados ir kitų išorinių veiksnių.
Kai kurie mano, kad darantis tatuiruotę kūne pakyla endorfinų ir adrenalino lygis, o tai reiškia, kad jų pasirinkimą įtakoja neurofiziologija. Tačiau daug kas priklauso nuo paties žmogaus. Skirtingi žmonės skirtingai suvokia tuos pačius įvykius.
Vieniems apsilankymas pas odontologą – įprastas dalykas, kitiems – tragedija.
Kartais žmonės tatuiruotes daro norėdami patirti skausmą. Kančia daro jų įspūdžius stipresnius ir prasmingesnius. Pavyzdžiui, šiitai musulmonai ar viduramžių šventieji sąmoningai save stigmatizavo, o krikščionys dainavo nukryžiavimo kančias.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia ir prisiminti, kad kai kurios moterys reguliariai vaškuoja bikinio sritį, nes mano, kad tai padidina seksualinį malonumą.
Galbūt manote, kad tatuiruotė yra jūsų drąsos įrodymas. Ši patirtis jums labai vertinga, jei tik prisimenate skausmą, o kiti atkreipia dėmesį į tatuiruotę.
Palaipsniui prisiminimai tampa ne tokie ryškūs, tatuiruotės reikšmė mažėja.
Kasdien prisitaikome prie besikeičiančio gyvenimo. O menas yra vienas iš prisitaikymo įrankių. Tačiau šiandien menas yra konkurencingas. Yra tapybos, poezijos ir interjero dizaino mada. O vaikydamiesi mados gauname klišinį grožį ir monotonišką meną.
Prekės ženklai manipuliuoja mumis per reklamą. Ir mažai kas gali tam atsispirti, nes supranta, kad tikras grožis slypi giliai viduje. Gyvename stereotipų pasaulyje, kuriuos mums primeta televizija ir internetas. Mums labiau rūpi virtualių draugų skaičius, o ne tikrų santykių kokybė.
Darydami naujas tatuiruotes įtikiname save, kad dabar atrodome šiuolaikiškiau ar gražiau. Bet tai tik paviršutiniškas grožis.