Alainas Erilas ir Sophie Cadalene: „Erotika gimsta pažeidus tabu“

Seksologas Alainas Herilas mano, kad moterys po truputį pradeda reikšti savo erotiškumą... tačiau tai daro pagal vyriškas taisykles. Psichoanalitikė Sophie Cadalen atsakymą formuluoja kitaip: erotika yra vieta, kur išnyksta ribos tarp lyčių... O ginče, kaip žinia, gimsta tiesa.

Psichologijos: Ar moteriška erotika skiriasi nuo vyriškos?

Sophie Cadalen: Neišskirčiau konkrečios moteriškos erotikos, kurios bruožai būtų būdingi bet kuriai moteriai. Tačiau tuo pat metu aš tikrai žinau: yra akimirkų, kurias gali išgyventi tik kaip moteris. Ir tai nėra tas pats, kas būti vyru. Būtent šis skirtumas mus pirmiausia domina. Atsižvelgiame į tai, nepaisant daugybės išankstinių nuostatų, kad suprastume: kas yra vyras ir moteris? ko mes tikimės vienas iš kito seksualiai? koks mūsų noras ir būdas linksmintis? Tačiau prieš atsakydami į šiuos klausimus, turime atsižvelgti į tris veiksnius: epochą, kurioje gyvename, laiką, kada buvome užauginti, ir vyrų bei moterų santykių istoriją iki šių dienų.

Alainas Erilas: Pabandykime apibrėžti erotiką. Ar kokį nors seksualinio susijaudinimo šaltinį vadinsime erotišku? Arba kas mus šokiruoja, sukeldamas vidinį karštį? Su šiuo žodžiu siejasi ir fantazijos, ir malonumas... Man erotika yra noro idėja, kuri pateikiama per vaizdus. Taigi, prieš kalbant apie moterišką erotiką, reikėtų paklausti, ar yra konkrečių moteriškų įvaizdžių. Ir čia sutinku su Sophie: už moterų istorijos ir jų vietos visuomenėje nėra moteriškos erotikos. Žinoma, yra kažkas nuolatinio. Tačiau šiandien tiksliai nežinome, kokie mūsų bruožai yra vyriški, o kurie – moteriški, kuo skiriasi ir kuo panašūs, kokie mūsų troškimai – vėlgi vyriški ir moteriški. Visa tai labai įdomu, nes verčia mus užduoti sau klausimus.

Tačiau jei pažvelgtume, pavyzdžiui, į pornografines svetaines, mums atrodo, kad yra didžiulis skirtumas tarp vyrų ir moterų fantazijų...

SK: Todėl svarbu prisiminti epochą, iš kurios atėjome. Manau, kad nuo erotikos sampratos atsiradimo moters pozicija visada buvo gynybinė. Mes vis dar slepiame – dažniausiai nesąmoningai – už tokių moteriškumo idėjų, kurios neleidžia mums pasiekti tam tikrų įvaizdžių. Paimkime pornografiją kaip pavyzdį. Jei nepaisysime daugybės išankstinių nusistatymų ir gynybinių reakcijų, greitai paaiškės, kad daugelis vyrų jos nemyli, nors teigia priešingai, o moterys atvirkščiai – myli, bet kruopščiai tai slepia. Mūsų laikais moterys išgyvena siaubingą tikrojo seksualumo ir jo išraiškos neatitikimą. Vis dar yra didelis atotrūkis tarp laisvės, į kurią jie pretenduoja, ir to, ką jie iš tikrųjų jaučia ir nuolat sau draudžia.

Ar tai reiškia, kad moterys vis dar yra vyrų ir visos visuomenės požiūrio aukos? Ar jie tikrai slėps savo fantazijas, troškimus ir niekada jų nepavers realybe?

SK: Atsisakau termino „auka“, nes manau, kad su tuo susijusios ir pačios moterys. Kai pradėjau studijuoti erotinę literatūrą, atradau įdomų dalyką: mes manome, kad tai yra vyriška literatūra, ir tuo pačiu tikimės – iš savęs ar iš autorės – moteriško žvilgsnio. Na, pavyzdžiui, žiaurumas yra vyriška savybė. Ir taip pastebėjau, kad tokias knygas rašančios moterys taip pat nori patirti vyriškam lytiniam organui būdingą žiaurumą. Tuo moterys niekuo nesiskiria nuo vyrų.

AE: Pornografija vadiname štai ką: vienas subjektas nukreipia savo troškimą į kitą subjektą, sumažindamas jį iki objekto rango. Šiuo atveju vyras dažniausiai yra subjektas, o moteris – objektas. Štai kodėl pornografiją siejame su vyriškomis savybėmis. Bet jei paimtume faktus laiko kontekste, pastebėtume, kad moteriškas seksualumas atsirado tik 1969 metais, kai pasirodė kontraceptinės tabletės, o kartu su jomis ir naujas kūniškų santykių, seksualumo ir malonumo supratimas. Tai buvo visai neseniai. Žinoma, visada buvo tokių iškilių moterų figūrų kaip Louise Labe.¹, Koletė² arba Lou Andreas-Salome³kurie stojo už savo seksualumą, tačiau daugumai moterų viskas tik prasidėjo. Mums sunku apibrėžti moterišką erotiką, nes vis dar nežinome, kas tai yra. Dabar bandome tai apibrėžti, bet iš pradžių einame jau vyriško erotiškumo taisyklių nutiestu keliu: jas kopijuojame, perdarinėjame, nuo jų pradedame. Išimtis, ko gero, yra tik lesbiečių santykiai.

SK: Negaliu su jumis sutikti dėl vyrų taisyklių. Žinoma, tai yra subjekto ir objekto santykių istorija. Štai kas yra seksualumas, seksualinės fantazijos: visi esame subjektai ir objektai paeiliui. Bet tai nereiškia, kad viskas pastatyta pagal vyriškas taisykles.

Nereikia nė sakyti, kad mes esame skirtingi: moters kūnas sukurtas priimti, vyriškas – prasiskverbti. Ar tai vaidina vaidmenį erotikos struktūroje?

SK: Galite pakeisti viską. Prisiminkite dantytos makšties vaizdą: vyras yra neapsaugotas, jo penis yra moters galioje, ji gali jį nukąsti. Atrodo, kad stačias narys puola, tačiau tai yra ir pagrindinis vyro pažeidžiamumas. Ir anaiptol ne visos moterys svajoja būti pradurtos: erotikoje viskas sumaišyta.

AE: Erotizmo prasmė – mūsų vaizduotėje ir kūryboje seksualinį aktą kaip tokį pakeisti seksualumo akimirka. Šią sritį, kuri nuo neatmenamų laikų buvo vyriška, dabar įvaldo moterys: kartais jos elgiasi kaip vyrai, kartais prieš vyrus. Turime duoti valią savo skirtumo troškimui, kad priimtume sukrėtimą, kurį mums gali sukelti kažkas, kas nėra nei visiškai vyriška, nei visiškai moteriška. Tai tikros laisvės pradžia.

SK: Sutinku su jumis dėl vaizduotės ir kūrybiškumo. Erotika yra ne tik žaidimas, vedantis į skverbimąsi. Skverbtis nėra savitikslis. Erotika yra viskas, ką žaidžiame iki kulminacijos, su įsiskverbimu ar be jo.

AE: Kai studijavau seksologiją, mums buvo pasakojama apie seksualumo ciklus: troškimą, preliudiją, įsiskverbimą, orgazmą... ir cigaretę (juokiasi). Vyro ir moters skirtumas ypač išryškėja po orgazmo: moteris iškart sugeba kitą. Čia ir slypi erotiškumas: šiame spektaklyje kažkokia tvarka tęsiasi. Tai iššūkis mums, vyrams: patekti į seksualinę erdvę, kurioje prasiskverbimas ir ejakuliacija visai nereiškia užbaigimo. Beje, dažnai girdžiu tokį klausimą savo priimamajame: ar seksualinius santykius be skverbties galima vadinti tikrai seksualiniais santykiais?

SK: Daugelis moterų taip pat užduoda šį klausimą. Sutinku su jumis dėl erotikos apibrėžimo: ji kyla iš vidaus, kyla iš vaizduotės, o pornografija veikia mechaniškai, nepalikdama vietos nesąmoningai.

AE: Pornografija mus veda prie mėsos, prie gleivinių trinties vienas prieš kitą. Mes gyvename ne hipererotinėje, o hiperpornografinėje visuomenėje. Žmonės ieško būdo, kuris leistų seksualumui veikti mechaniškai. Tai prisideda ne prie erotikos, o prie jaudulio. Ir tai netiesa, nes tada mes įtikiname save, kad esame laimingi seksualinėje srityje. Bet tai jau ne hedonizmas, o karščiavimas, kartais skausmingas, dažnai traumuojantis.

SK: Jaudulys, kuris kertasi su pasiekimais. Turime „patekti į...“ Prieš akis, viena vertus, yra daugybė vaizdų, sąvokų, nurodymų ir, kita vertus, kraštutinis konservatyvumas. Man atrodo, kad erotika slysta tarp šių dviejų kraštutinumų.

AE: Erotika visada ras būdą išreikšti save, nes jos pagrindas yra mūsų libido. Kai inkvizicijos laikais menininkams buvo uždrausta tapyti nuogus kūnus, jie itin erotiškai vaizdavo nukryžiuotą Kristų.

SK: Tačiau cenzūra yra visur, nes mes ją nešiojame savyje. Erotika visada randama ten, kur ji arba draudžiama, arba laikoma nepadoria. Atrodo, kad šiandien viskas leidžiama? Mūsų erotiškumas ras kelią į kiekvieną plyšį ir atsiras tą akimirką, kai mažiausiai to tikimės. Ne vietoje, netinkamu laiku, su netinkamu žmogumi... Erotika gimsta iš mūsų nesąmoningų kliūčių pažeidimų.

AE: Kalbėdami apie smulkmenas visada paliečiame sritį, glaudžiai susijusią su erotika. Pavyzdžiui, užsimenu apie burę horizonte, ir visi supranta, kad kalbame apie laivą. Šis gebėjimas padeda mūsų požiūriui, pradedant nuo detalės, užbaigti ką nors vientiso. Galbūt tai ir yra esminis erotikos ir pornografijos skirtumas: pirmoji tik užsimena, antroji – tiesiai šviesiai, šiurkščiai. Pornografijoje nėra smalsumo.

¹ Louise Labé, 1522–1566 m., prancūzų poetė, vedė atvirą gyvenimo būdą, savo namuose priėmė rašytojus, muzikantus ir menininkus.

² Colette (Sidonie-Gabrielle Colette), 1873–1954 m., buvo prancūzų rašytoja, taip pat žinoma dėl savo moralės laisvės ir daugybės meilės santykių su moterimis ir vyrais. Garbės legiono ordino kavalierius.

³ Lou Andreas-Salome, Louise Gustavovna Salome (Lou Andreas-Salomé), 1861‒1937, Rusijos tarnybos generolo Gustavo von Salomėjos dukra, rašytojas ir filosofas, Friedricho Nietzsche, Sigmundo Freudo ir Rainer-Maria Rilke draugas ir įkvėpėjas.