Mėsos valgymo apologetai savo pažiūroms pagrįsti dažnai nurodo argumentą, kad žmogus biologiniu požiūriu yra gyvūnas, valgydami kitus gyvūnus elgiasi tik natūraliai ir pagal gamtos dėsnius. Taigi laukinėje gamtoje daugelis gyvūnų yra priversti ėsti savo kaimyną – vienų rūšių išlikimas reikalauja kitų mirties. Taip mąstantieji pamiršta vieną paprastą tiesą: mėsėdžiai plėšrūnai gali išgyventi tik valgydami kitus gyvūnus, nes jų virškinimo sistemos sandara nepalieka kito pasirinkimo. Žmogus gali ir tuo pačiu labai sėkmingai apsieiti nevalgydamas kitų būtybių mėsos. Vargu ar kas nors ginčysis, kad šiandien žmogus yra savotiškas „plėšrūnas“, žiauriausias ir kraujo ištroškęs, koks kada nors egzistavo žemėje.
Niekas negali palyginti su jo žiaurumais prieš gyvūnus, kuriuos jis naikina ne tik dėl maisto, bet ir dėl pramogų ar pasipelnymo. Kas dar iš plėšrūnų yra kaltas dėl daugybės negailestingų žmogžudysčių ir masinio savo brolių naikinimo, kuris tęsiasi iki šiol, su kuo galima palyginti žmogaus žiaurumus žmonių giminės atstovų atžvilgiu? Tuo pat metu žmogų iš kitų gyvūnų neabejotinai skiria proto stiprybė, amžinas savęs tobulėjimo troškimas, teisingumo ir užuojautos jausmas.
Mes taip didžiuojamės savo gebėjimu priimti etiškus sprendimus ir prisiimti moralinę atsakomybę už savo veiksmus. Siekdami apsaugoti silpnuosius ir neapsaugotus nuo stipriųjų ir negailestingųjų smurto ir agresijos, priimame įstatymus, nusakančius, kad kiekvienas, tyčia atėmęs žmogaus gyvybę (išskyrus savigynos ir valstybės interesų gynimo atvejus), turi nukentėti. griežta bausmė, dažnai siejama su gyvybės atėmimu. Mūsų žmonių visuomenėje mes atmetame arba norime tikėti, kad atmetame užburtą principą „Stiprus visada teisus“. Bet kai kalba eina ne apie žmogų, o apie savo mažesniuosius brolius, ypač tuos, ant kurių mėsos ar odos matome akis arba ant kurių organizmų norime atlikti mirtiną eksperimentą, ramia sąžine juos išnaudojame ir kankiname, pateisindami savo. žiaurumus su cinišku teiginiu: „Kadangi šių būtybių intelektas yra prastesnis už mūsų, o gėrio ir blogio samprata jiems svetima – jie bejėgiai.
Jei spręsdami gyvybės ir mirties klausimą, nesvarbu, ar tai būtų žmogus, ar bet koks kitas, vadovaujamės tik individo intelektualinio išsivystymo lygio svarstymais, tai, kaip ir naciai, galime drąsiai nutraukti tiek silpnapročius. seniems žmonėms ir protiškai atsilikusiems žmonėms vienu metu. Juk reikia pripažinti, kad daugelis gyvūnų yra daug protingesni, gebantys adekvačiai reaguoti ir visapusiškai bendrauti su savo pasaulio atstovais, o ne nuo visiško idiotizmo kenčiantis psichikos negalią turintis individas. Taip pat abejotinas tokio žmogaus gebėjimas visada laikytis visuotinai priimtos moralės ir moralės normų. Taip pat pagal analogiją galite pabandyti įsivaizduoti tokį scenarijų: kažkokia nežemiška civilizacija, kuri yra aukštesnio nei žmogaus išsivystymo lygio, įsiveržė į mūsų planetą. Ar būtų moraliai pateisinama, jei jie mus žudytų ir prarytų vien dėl to, kad mūsų intelektas buvo prastesnis už jų ir jiems patiko mūsų mėsa?
Kad ir kaip būtų, etiškai nepriekaištingu kriterijumi čia turėtų būti ne gyvos būtybės racionalumas, ne jos gebėjimas ar nesugebėjimas priimti etiškai teisingus sprendimus ir priimti moralinius sprendimus, o gebėjimas patirti skausmą, kentėti fiziškai ir emociškai. Be jokios abejonės, gyvūnai gali visapusiškai išgyventi kančias – jie nėra materialaus pasaulio objektai. Gyvūnai geba patirti vienatvės kartėlį, liūdėti, patirti baimę. Kai kas nors nutinka jų atžaloms, jų psichinę nuoskaudą sunku nupasakoti, o gresiančio pavojaus atveju jie kabinasi į savo gyvenimą ne mažiau nei žmogus. Kalbos apie neskausmingo ir humaniško gyvūnų žudymo galimybę tėra tuščios kalbos. Visada atsiras vietos siaubui, kurį jie patiria skerdykloje ir transportavimo metu, jau nekalbant apie tai, kad ženklinimas, kastracija, ragų nupjovimas ir kiti baisūs žmogaus daromi dalykai augindami gyvulius niekur nedings.
Pagaliau atvirai paklauskime savęs, ar esame pasirengę, būdami sveiki ir pačiame jėgų žydėjime, nuolankiai priimti smurtinę mirtį, motyvuodami tuo, kad tai bus padaryta greitai ir neskausmingai? Ar išvis turime teisę atimti gyvų būtybių gyvybes, kai to nereikalauja aukščiausi visuomenės tikslai ir tai daroma ne iš užuojautos ir žmogiškumo? Kaip mes drįstame skelbti savo įgimtą meilę teisingumui, kai pilvo užgaida kasdien šaltakraujiškai pasmerkiame baisiai mirčiai šimtus tūkstančių neapsaugotų gyvūnų, nejausdami nė menkiausio gailesčio, net neleisdami minties, kad kažkas turėtų. būk už tai. nubaustas. Pagalvokite, kokia sunki yra tos neigiamos karmos našta, kurią žmonija ir toliau kaupia savo žiauriais poelgiais, kokį nepavydėtiną palikimą, kupiną smurto ir šiurpinančio siaubo, mes paliekame ateičiai!