Kaip gyvena ir auga viščiukai? Kalbu ne apie tas vištas, kurios auginamos kiaušinienei, o apie tuos, kurios auginamos mėsai. Ar manote, kad jie vaikšto kieme ir kasa šieną? Klaidžioji po lauką ir knibžda dulkėse? Nieko panašaus. Broileriai laikomi ankštuose tvartuose, kuriuose telpa 20000–100000 ar daugiau, ir jie mato tik šviesos spindulį.
Įsivaizduokite didžiulį tvartą su šiaudų ar medžio drožlių lova ir be vieno lango. Į šį tvartą patalpinus ką tik išsiritusius jauniklius, atrodo, kad ten yra daug vietos, laksto maži pūkuoti gumulėliai, valgantys ir geriantys iš automatinių šėryklų. Tvarte visą laiką dega ryški šviesa, vieną kartą per dieną išjungiama tik pusvalandžiui. Kai šviesa išjungta, viščiukai miega, todėl staiga įjungus šviesą viščiukai išsigąsta ir iš panikos gali mirtinai sutrypti vienas kitą. Po septynių savaičių, prieš pat pakišant jas po peiliu, viščiukai apgaule auga dvigubai greičiau nei natūraliai. Nuolatinis ryškus apšvietimas yra šio triuko dalis, nes būtent šviesa neleidžia jiems miegoti, o jie valgo ilgiau ir valgo daug daugiau nei įprastai. Jų duodamame maiste yra daug baltymų ir skatinamas svorio augimas, kartais šiame maiste būna ir kitų viščiukų maltos mėsos gabaliukų. Dabar įsivaizduokite tą patį tvartą, perpildytą išaugintų vištų. Atrodo neįtikėtina, bet kiekvienas individas sveria iki 1.8 kilogramo ir kiekvienas suaugęs paukštis turi kompiuterio ekrano dydžio plotą. Dabar vargu ar rasi tą šiaudų lysvę, nes ji niekada nebuvo pakeista nuo tos pirmosios dienos. Nors viščiukai labai greitai užaugo, jie vis dar čiulba kaip maži jaunikliai ir turi tokias pat mėlynas akis, bet atrodo kaip suaugę paukščiai. Atidžiau pažvelgę galite rasti negyvų paukščių. Kai kurie nevalgo, bet sėdi ir sunkiai kvėpuoja, nes jų širdis negali pumpuoti pakankamai kraujo, kad aprūpintų visą didžiulį kūną. Nugaišę ir mirštantys paukščiai surenkami ir sunaikinami. Remiantis ūkio žurnalu „Poultry Ward“, maždaug 12 procentų vištų tokiu būdu miršta – 72 milijonai kasmet, gerokai anksčiau nei reikia paskersti. Ir šis skaičius kasmet auga. Taip pat yra dalykų, kurių nematome. Nematome, kad jų maiste būtų antibiotikų, reikalingų užkirsti kelią ligoms, kurios lengvai plinta tokiuose perpildytuose tvartuose. Taip pat nematome, kad keturiems iš penkių paukščių būtų lūžę kaulai arba deformuotos kojos, nes jų kaulai nėra pakankamai stiprūs, kad išlaikytų kūno svorį. Ir, žinoma, nematome, kad daugeliui jų būtų nudegimų ir opų ant kojų ir krūtinės. Šias opas sukelia vištų mėšle esantis amoniakas. Nenatūralu, kad bet kuris gyvūnas yra priverstas visą gyvenimą praleisti stovėdamas ant savo mėšlo, o opos yra tik viena iš gyvenimo tokiomis sąlygomis pasekmių. Ar kada nors turėjote liežuvio opų? Jie yra gana skausmingi, ar ne? Tad labai dažnai nelaimingi paukščiai jais apdengiami nuo galvos iki kojų. 1994 metais Jungtinėje Karalystėje buvo paskersti 676 milijonai vištų ir beveik visos jos gyveno tokiomis siaubingomis sąlygomis, nes žmonės norėjo pigios mėsos. Panaši situacija ir kitose Europos Sąjungos šalyse. JAV kasmet sunaikinama 6 milijardai broilerių, iš kurių 98 procentai auginami tomis pačiomis sąlygomis. Bet ar jūsų kada nors buvo klausiama, ar norite, kad mėsa kainuotų pigiau nei pomidoras ir būtų pagrįsta tokiu žiaurumu. Deja, mokslininkai vis dar ieško būdų, kaip per trumpiausią laiką pasiekti dar didesnį svorį. Kuo greičiau auga viščiukai, tuo jiems blogiau, bet tuo daugiau pinigų uždirbs gamintojai. Perpildytuose tvartuose ne tik vištos praleidžia visą gyvenimą, tas pats pasakytina ir apie kalakutus bei antis. Su kalakutais dar daug blogiau, nes jie išlaikė daugiau natūralių instinktų, todėl nelaisvė jiems kelia dar didesnį stresą. Lažinuosi, kad jūsų mintyse kalakutas yra baltas plaukiojantis paukštis su siaubingai bjauriu snapu. Tiesą sakant, kalakutas yra labai gražus paukštis su juoda uodega ir sparnų plunksnomis, kurios mirga raudonai žalia ir vario spalvomis. Laukiniai kalakutai vis dar aptinkami kai kuriose JAV ir Pietų Amerikos vietose. Jie miega medžiuose ir lizdus stato ant žemės, tačiau norint sugauti nors vieną turi būti labai greitas ir judrus, nes jie gali skristi 88 kilometrų per valandą greičiu ir tokį greitį išlaikyti pusantro kilometro. Kalakutai klajoja ieškodami sėklų, riešutų, žolės ir smulkių ropojančių vabzdžių. Didžiuliai riebūs padarai, auginami specialiai maistui, negali skraidyti, gali tik vaikščioti; jie buvo auginami specialiai tam, kad duotų kuo daugiau mėsos. Ne visi kalakutų jaunikliai auginami visiškai dirbtinėmis broilerių tvartų sąlygomis. Kai kurie laikomi specialiose pastogėse, kur yra natūrali šviesa ir vėdinimas. Tačiau net ir šiose pastogėse augantys jaunikliai beveik neturi laisvos vietos, o grindys vis tiek užklotos nuotekomis. Su kalakutais situacija panaši kaip ir su viščiukais broilerius – augančius paukščius nudegina amoniakas ir nuolat veikia antibiotikai, kamuoja širdies priepuoliai ir kojų skausmai. Nepakeliamo susigrūdimo sąlygos tampa streso priežastimi, dėl to paukščiai vieni kitus tiesiog peša iš nuobodulio. Gamintojai sugalvojo, kaip paukščiai nepakenktų vieni kitiems – kai vos kelių dienų jaunikliai karštu peiliuku nupjauna snapo galiuką. Labiausiai gaila kalakutų, kurie auginami veislei išlaikyti. Jie užauga iki didžiulių dydžių ir pasiekia maždaug 38 kilogramų svorį, jų galūnės yra taip deformuotos, kad sunkiai gali vaikščioti. Ar jums neatrodo keista, kad per Kalėdas susėdę prie stalo šlovinti taikos ir atleidimo, jie pirmiausia ką nors nužudo perpjaudami gerklę. Kai jie „dejuoja“ ir „ahh“ ir sako, koks skanus kalakutas, jie užmerkia akis prieš visą skausmą ir purvą, kuriame prabėgo šio paukščio gyvenimas. O kai prapjauna didžiulę kalakuto krūtinėlę, jie net nesusimąsto, kad šis didelis mėsos gabalas kalakutą pavertė keistuoliu. Šis padaras nebegali pasiimti poros be žmogaus pagalbos. Jiems palinkėjimas „Linksmų Kalėdų“ skamba kaip sarkazmas.