Daug rašyta ir pasakyta apie tai, kad pasipiktinimas ir pyktis ant tėvų trukdo judėti į priekį. Visi kalba apie tai, kaip svarbu išmokti atleisti, bet kaip tai padaryti, jei vis dar esame įskaudinti ir kartūs?
„Matai, aš tai padariau.
Kas tau sakė, kad tu gali? Jūs daug galvojate apie save. Projektas dar nepatvirtintas.
— Patvirtinti. Įdėjau visą savo sielą.
- Pagalvok apie tai. Investuoti sielą nereiškia investuoti smegenis. O tu su juo nedraugavai nuo vaikystės, visada taip sakydavau.
Tanya šį vidinį dialogą su mama paverčia tarsi sugedusį įrašą galvoje. Projektas greičiausiai bus priimtas, pasikeis pokalbio tema, tačiau tai neturės įtakos pokalbio esmei. Tanya ginčijasi ir ginčijasi. Jis imasi naujų aukštumų, palaužia draugų ir kolegų plojimus, tačiau mama mintyse nesutinka pripažinti dukters nuopelnų. Ji niekada netikėjo Tanjos sugebėjimais ir nepatikės net jei Tanya taps visos Rusijos prezidente. Už tai Tanya jai neatleis. Niekada.
Julijai dar sunkiau. Kartą jos mama paliko tėvą, nesuteikdama vienerių metų dukrai nė progos pažinti tėvo meilę. Visą gyvenimą Julija girdėjo nulaužtą frazę „visi vyrai yra ožiai“ ir net nenustebo, kai mama naujai pagamintą Julijos vyrą užantspaudavo ta pačia etikete. Vyras herojiškai ištvėrė pirmąjį įžeidimą, tačiau ilgai negalėjo sulaikyti uošvės puolimo: susikrovė lagaminą ir pasitraukė į šviesesnės ateities miglą. Julija nesiginčijo su mama, o tiesiog ją įžeidė. Mirtinai.
Ką galime pasakyti apie Kate. Jai užtenka sekundei užsimerkti, nes mato tėtį su skalbinių virve rankoje. Ir ploni siūlai-juostelės ant rausvos odos. Bėga metai, likimo kaleidoskopas prideda vis keistesnių paveikslų, tačiau Katya jų nepastebi. Jos akyse buvo įspaustas mažos mergaitės, dengiančios veidą nuo mušimų, vaizdas. Jos širdyje yra ledo gabalas, amžinas, kaip ir ledynai Everesto viršūnėje yra amžini. Pasakyk man, ar įmanoma atleisti?
Net jei dabartyje mama viską suprato ir bando taisyti savo jaunystės klaidas, tai nuo jos nepriklauso.
Atleisti tėvams kartais sunku. Kartais būna labai sunku. Tačiau kiek nepakeliamas atleidimo aktas, tiek jis būtinas. Ne mūsų tėvams, o mums patiems.
Kas nutinka, kai mes jais piktinamės?
- Dalis mūsų įstringa praeityje, pasisemdami jėgų ir eikvodami energiją. Nėra nei laiko, nei noro žiūrėti į priekį, eiti, kurti. Įsivaizduojami pokalbiai su tėvais nuteikia labiau nei prokurorų kaltinimai. Nuoskaudas prie žemės spaudžia riterių šarvų svoris. Ne tėvai - mes.
- Kaltindami tėvus užimame mažo bejėgio vaiko poziciją. Nulis atsakomybės, bet daug lūkesčių ir pretenzijų. Suteikite užuojautą, suteikite supratimą ir apskritai būkite malonus, parūpinkite. Toliau pateikiamas pageidavimų sąrašas.
Viskas būtų gerai, tik tėvai vargu ar išpildys šiuos norus. Net jei dabartyje mama viską suprato ir bando taisyti savo jaunystės klaidas, tai nuo jos nepriklauso. Mus žeidžia praeitis, bet jos pakeisti negalima. Liko tik vienas dalykas: augti viduje ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Jei labai norite, peržiūrėkite pretenzijas dėl to, kas nebuvo gauta, ir pateikite jas, kad pagaliau uždarytumėte geštaltą. Bet vėlgi, ne savo tėvams - jiems patiems.
- Paslėptas ar akivaizdus pasipiktinimas spinduliuoja vibracijas, o visai ne gerumą ir džiaugsmą – negatyvumą. Ką mes skleidžiame, tą ir gauname. Ar nenuostabu, kad jie dažnai įžeidžia. Ne tėvai - mes.
- Ir svarbiausia: norime to ar nenorime, savyje nešiojamės dalį savo tėvų. Mamos balsas mano galvoje – jau ne mamos, tai mūsų pačių. Kai išsižadame mamos ar tėčio, neigiame dalį savęs.
Situaciją apsunkina tai, kad mes, kaip kempinės, įsisavinome tėvų elgesio šablonus. Elgesys, kuris nėra atleistas. Dabar, kai tik su savo vaikais širdyje kartojame mamos frazę, šaukiame ar, neduok Dieve, antausį, jie tuoj krenta: priekaištų pliūpsnis. Kaltinimai be teisės į pateisinimą. Neapykantos siena. Tik ne savo tėvams. Į save.
Kaip tai pakeisti?
Kažkas bando ištrūkti iš užburto neapykantą keliančių scenarijų rato uždrausdamas. Prisiminkite vaikystėje duotą pažadą: „Aš niekada tokia nebūsiu, kai užaugsiu“? Bet draudimas nepadeda. Kai nesame šaltinyje, iš mūsų tarsi uraganas išsiveržia tėvų šablonai, kurie tuoj pasiims namus, o kartu su jais Elli ir Toto. Ir atima.
Kaip tada būti? Lieka antrasis variantas: nuplauti nuoskaudą iš sielos. Mes dažnai manome, kad „atleidimas“ yra lygus „teismui“. Bet jei pateisinu fizinę ar emocinę prievartą, tai ne tik toliau leisiu su savimi taip elgtis, bet ir pati pradėsiu daryti tą patį. Tai kliedesys.
Atleidimas lygus priėmimui. Priėmimas lygus supratimui. Dažniausiai kalbama apie kažkieno skausmo supratimą, nes tik tai verčia sukelti skausmą kitiems. Jei matome kažkieno skausmą, užjaučiame ir galiausiai atleidžiame, tačiau tai nereiškia, kad pradedame daryti tą patį.
Kaip galite atleisti savo tėvams?
Tikras atleidimas visada būna dviem etapais. Pirmasis – paleisti susikaupusias neigiamas emocijas. Antra – suprasti, kas paskatino pažeidėją ir kodėl tai buvo suteikta mums.
Galite paleisti emocijas per pasipiktinimo laišką. Štai viena iš raidžių:
„Brangioji mama / brangus tėti!
Aš pykstu ant tavęs, kad esi…
Aš pykstu už tai, kad esi…
Man buvo labai skaudu, kai tu…
Labai bijau, kad…
Esu nusivylęs, kad…
Man liūdna, kad…
Atsiprašau, kad…
Esu jums dėkingas už…
Aš prašau jūsų atleidimo už…
Aš tave myliu".
Atleidimas nepasiekiamas silpniesiems. Atleidimas skirtas stipriesiems. Stipri širdimi, stipri dvasia, stipri meile
Dažniausiai tenka rašyti ne vieną kartą. Idealus momentas užbaigti techniką yra tada, kai nėra ką daugiau pasakyti apie pirmuosius taškus. Sieloje lieka tik meilė ir dėkingumas.
Kai neigiamos emocijos išnyks, galite tęsti praktiką. Pirmiausia užduokite sau klausimą: kodėl mama ar tėtis tai padarė? Jei tikrai atleidote skausmą, antrajame etape automatiškai gausite atsakymą dvasia „nes nemokėjo kitaip, nežinojo, nes patys buvo nemėgstami, nes buvo auklėjami tuo keliu“. Rašykite tol, kol visa širdimi pajusite: mama ir tėtis atidavė, ką galėjo. Jie tiesiog neturėjo nieko kito.
Labiausiai smalsus gali užduoti paskutinį klausimą: kodėl man buvo suteikta tokia situacija? Nesiūlysiu – atsakymus rasite patys. Tikiuosi, kad jie atneš jums galutinį išgydymą.
Ir, galiausiai. Atleidimas nepasiekiamas silpniesiems. Atleidimas skirtas stipriesiems. Stipri širdimi, stipri dvasia, stipri meile. Jei tai apie tave, atleisk savo tėvams.