Reikia pabrėžti, kad atsisakymas valgyti paskerstų gyvulių mėsą, kuriuo mus vadina Mahajanos šventraščiai, neturėtų būti tapatinamas su vegetariško gyvenimo būdo pasirinkimu dėl sveikatos. Kai tai sakau, pirmiausia turiu omenyje Adolfas Hitleris – šis keistuolis kilmingoje vegetarų šeimoje. Teigiama, kad jis atsisakė mėsos dėl panikos baimės susirgti vėžiu.
Mėsos dietos šalininkai mėgsta kaip pavyzdį pateikti Hitlerio pomėgį vegetariškam maistui, tarsi įrodydami, kad net visiškai atsisakius mėsos, vis tiek galima išlikti agresyviu, žiauriu, kankintis megalomanija, būti psichopatu ir turėti daugybę kitų. "nuostabios" savybės. Šie kritikai nori nepastebėti to, kad niekas neįrodė, kad visi jo valia žudę ir kankinę žmones – gestapo gretų SS karininkai ir kariai – taip pat susilaikė nuo mėsos. Neabejotina, kad vegetarizmas, kurio vienintelė motyvacija yra rūpestis savo sveikata, neatsižvelgiant į gyvūnų likimą, jų skausmą ir kančias, turi visas galimybes virsti kitu „-izmu“: prisirišimu prie tam tikros dietos. „mylimojo“ labui. Bet kuriuo atveju, nė vienas iš vegetariško gyvenimo būdo teisumo apologetų niekada nebandė įrodinėti, kad žaliavalgystė yra panacėja nuo visų negerovių, magiškas eliksyras, galintis paversti geležies gabalėlį auksu.
Knyga „Gyvūnai, žmogus ir moralė“ – esė rinkinyje, pavadintame „Žiauraus elgesio su gyvūnais problemos tyrinėjimas“, Patrickas Corbettas įsigilina į moralinės problemos esmę sakydamas:
„... Esame įsitikinę, kad beveik bet kuris normalus žmogus, susidūręs su dilema „Ar gyva būtybė turėtų egzistuoti, ar ne“, arba, perfrazuojant, "Ar jis turėtų kentėti ar ne", sutiks (jeigu tai nekelia pavojaus kitų gyvybei ir interesams), kad turi gyventi ir nepatirti kančios... Būti visiškai abejingu kitų gyvenimui ir gerovei, retas išimtis darant tik tiems, kuriuose Jūs dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiuo metu esate suinteresuotas, kad esate pasirengęs, kaip naciai, paaukoti bet ką ir bet ką savo agresyviems potraukiams – tai atsukti nugarą amžinajam principui... pagarbos ir meilės kupinu gyvenimo būdu, kurį kiekvienas nešiojamės savo širdyse ir kuriuos..., būdami nuoširdūs, pagaliau turime tai įgyvendinti.
Taigi, ar ne laikas žmonijos atstovams nustoti žiauriai žudyti mūsų mažesniuosius brolius valgydami jų mėsą ir pradėti jais rūpintis, kupini meilės ir užuojautos?