Maža speciali operacija SWAD Mielas šuo Doberas maskvietės Marijos Glumovos gyvenime prieš 4 metus atsirado visai atsitiktinai. Pamačiusi įrašą apie savanorių grupės rinkimą kelionei į vieną iš savivaldybės gyvūnų prieglaudų, mergina intuityviai sureagavo ir su draugais išvyko į vietą. Tai, ką pamatė savanoriai, buvo tikras šokas: „Prieš tai aš niekada nebuvau prieglaudose, todėl net nežinojau, kas ten vyksta“, – prisimena Marija. – Tai buvo viena iš daugelio vyriausybinių organizacijų, kurios pagal geriausias Gogolio tradicijas uždirba pinigus iš „mirusių gyvūnų sielų“. Man pasisekė ten rasti atvirą žmogų ir sužinoti, kad gyvi augintiniai tokiose prieglaudose yra tik savanorių nuopelnas, kurie juos maitina, vaikšto su bent kai kuriais iš jų. Beje, tuo metu ten buvo apie 2000 šunų! O jei prie vieno iš šunų nebuvo paskirtas savanoris, gyvūnas neturėjo galimybės bent kartą išeiti iš narvo. Beveik visi mūsų grupės nariai verkė dėl to, ką pamatė, bet aš pajutau savyje neabejotiną ryžtą ir po to du kartus per savaitę pradėjau lankytis prieglaudoje. Ant savęs nešiau 20 kg grikių su mėsa, kartais kelyje būdavau po 3-4 valandas. Savanoriai pasidalijo šunų globą tarpusavyje, stengėsi, kad visi gautų maisto, kad kiekvienas bent kelis kartus per savaitę turėtų galimybę pasivaikščioti netoliese esančiame miške. Sau išsirinkau nemažai aptvarų, kuriuose gyveno 6-7 šunys, ir kryptingai į juos eidavau. Mano Doberis gyveno viename iš jų. Galbūt jam vieninteliam pasisekė sėdėti narve vienam (kiti šunys glaudėsi po tris ar keturis viename aptvare). Kaip vėliau paaiškėjo, Doberis buvo išmestas iš kitų dėl nesibaigiančių kovų. Iš karto prisirišau prie jo: negaliu žodžiais apsakyti, ką jauti, kai kažkas tavęs taip laukia, ypatingai žiūri. Iš viso į Doberį reguliariai važinėjau dar 8 mėnesius po pirmojo apsilankymo, net negalvodama apie galimybę pasiimti sau: tada gyvenau pas tėvus, kurie turėjo savo gyvūnus, o nuosavų lėšų neturėjau. kad leistų man laikyti šunį ir ja rūpintis. Marijai teko patirti daug sunkumų, kol galėjo parsivežti šunį namo. Dėl daugybės priežasčių prieglaudos vadovybė uždraudė mergaitei rūpintis Doberiu, tačiau Marija per daug prisirišo prie jo ir negalėjo atsitraukti: – Dabar galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad šunį teko paimti neoficialiu būdu. Kartu su draugais sukūrėme tikrą gelbėjimo operaciją ir naktį ištraukėme Doberį iš to pragaro. Nuo tos akimirkos visas mano gyvenimas pasikeitė: supratau, kad negaliu grįžti su šunimi į tėvų namus, nes jis niekada nesusitvarkys su jųdviejų augintiniais – čihuahua šunimis. Susiradau nuomojamą butą ir įsidarbinau, kad galėčiau mudviem išlaikyti. Visiškai perėjau į vegetarizmą, suprasdama, kiek daug gyvūnų turi ištverti nuo žmonių. Galbūt tai skamba šiek tiek keistai, bet man Doberio pasirodymas buvo vienas lūžių mano gyvenime! Paklausta, ar kurį nors iš jos artimųjų ir draugų įkvėpė jos pavyzdys, Marija šiek tiek liūdnai atsako: „Deja, nė vienas iš jų niekada nepateko į prieglaudą. Žmonėms jau labai gaila beglobių gyvūnų, ne visi pasiruošę iškęsti tikrą tiesą apie juos, savo akimis pamatyti, kokiomis sąlygomis jie turi būti. Bet manau, kad verta pažiūrėti visiems. Humaniškas požiūris į problemą Žinoma, neabejingų beglobių gyvūnų likimui galima rasti ne tik Maskvoje, bet ir kituose miestuose. Pavyzdžiui, Voroneže yra veterinarijos ligoninė „Draugai“, kuri entuziastų komandos dėka veikia jau daug metų. Miesto gatvėse ir greitkeliuose paimami sužeisti ir sergantys gyvūnai nuolat atvežami į centrą. Darbuotojai juos gydo, sterilizuoja, skiepija reikiamus skiepus, grąžina į normalų gyvenimą, o paskui daro viską, kad augintiniai būtų atiduoti į rūpestingus rankas: „Voroneže niekas niekada neskaičiuoja beglobių gyvūnų, o jau aišku, kad ten yra jų yra tūkstančiai“, – sako veterinarijos ligoninės „Draugai“ direktorė Natalija Molotkova. – Kiekvieno nušauto pulko vietą greitai užima naujas. Savanorių centre nėra, tačiau rūpestingi žmonės atsiliepia į mūsų pranešimus socialiniuose tinkluose, susijusius su būtinybe vežti sužalotą gyvūną, vaistų pirkimą. Kasmet jų daugėja! Kažkas padeda apmokėti operacijas, kurias mūsų svečiams atlieka veterinarai ir komercinių klinikų chirurgai – pavyzdžiui, dažnai prireikia osteosintezės, artrodezės, letenų ar žandikaulių lūžių gydymo. Kas nors gali atnešti maisto ir visko, ko reikia, net laisvadienį atvykti ir pavedžioti šunis. Patys paprasti žmonės aukoja ką gali ir padeda mums susimokėti už viską, ko reikia gyvūnų pasveikimui. Ir tik 4 žmonės reguliariai moka įmokas. Nepaisant nesibaigiančių sunkumų ir finansų trūkumo dėl vis didėjančio į Draugams pristatomų gyvūnų skaičiaus, veterinarijos ligoninės darbuotojai pastebi tam tikrus teigiamus pokyčius savo mieste: „Džiaugiuosi, kad Voroneže pastaraisiais metais išaugo lengvatinės gyvūnų sterilizacijos poreikis. padaugėjo valkataujančių šunų ir kačių“, – sako Natalija Molotkova. – Ištisų mikrorajonų gyventojai ar kelių organizacijų darbuotojai kartu surenka reikiamą sumą ir bendromis pastangomis stengiasi pagerinti situaciją. Ir, mano nuomone, tai kol kas humaniškiausias problemos sprendimas dėl beglobių keturkojų skaičiaus šalyje. Mes esame socialiniuose tinkluose: INSTAGRAM: instagram.com/vegetarian_ru VK: vk.com/vegjournal Facebook:
2022-11-11