Jei jaučiate, kad meilę reikia užsitarnauti, o kritiką ar nedėmesingumą priimsite į širdį, jums bus sunku. Sunki patirtis pakerta pasitikėjimą savimi. Psichologas Aaronas Karmine dalijasi, kaip įveikti šias abejones.
Jei nemylime savęs, gali atrodyti, kad norėdami numalšinti vidinį skausmą, turime „įrodyti“ savo pranašumą prieš kitus. Tai vadinama pertekline kompensacija. Problema ta, kad jis neveikia.
Jaučiame, kad turime nuolat kažką įrodinėti kitiems, kol jie supras, kad esame „pakankamai geri“. Šiuo atveju klaida ta, kad mes pernelyg rimtai žiūrime į kitų žmonių kaltinimus ir kritiką. Taigi tarsi bandome gintis įsivaizduojamame teisme, įrodydami savo nekaltumą, bandydami išvengti bausmės.
Pavyzdžiui, kažkas jums sako: „Tu niekada manęs neklausai“ arba „Tu visada dėl visko kaltini mane! Šie „niekada“ ir „visada“ dažnai neatitinka tikrosios mūsų patirties. Dažnai pradedame gintis nuo šių melagingų kaltinimų. Gindamiesi pateikiame įvairius įrodymus: „Ką reiškia, kad aš niekada jūsų neklausau? Jūs paprašėte iškviesti santechniką, ir aš padariau. Tai galite rasti savo telefono sąskaitoje.»
Retai tokie pasiteisinimai sugeba pakeisti mūsų pašnekovo požiūrį, dažniausiai jie nieko neįtakoja. Dėl to jaučiamės tarsi pralaimėję „bylą“ „teisme“ ir jaučiamės dar blogiau nei anksčiau.
Keršydami mes patys pradedame mesti kaltinimus. Tiesą sakant, mes esame „pakankamai geri“. Tiesiog ne idealu. Tačiau nebūtina būti tobulam, nors niekas mums to tiesiogiai nepasakys. Kaip galime spręsti, kurie žmonės yra „geresni“, o kurie „blogesni“? Pagal kokius standartus ir kriterijus? Kur imsime „vidutinį žmogų“ kaip palyginimo etaloną?
Kiekvienas iš mūsų nuo gimimo esame vertingas ir vertas meilės.
Pinigai ir aukštas statusas gali palengvinti mūsų gyvenimą, tačiau jie nepadaro mūsų „geresniais“ už kitus žmones. Tiesą sakant, tai, kaip (sunkiai ar lengvai) gyvena žmogus, nieko nesako apie jo pranašumą ar prastumą, palyginti su kitais. Gebėjimas ištverti sunkumų akivaizdoje ir toliau judėti pirmyn – tai drąsa ir sėkmė, nepaisant galutinio rezultato.
Billas Gatesas negali būti laikomas „geresniu“ už kitus žmones dėl savo turto, kaip ir žmogaus, kuris prarado darbą ir gauna socialinę paramą, negalima laikyti „blogesniu“ už kitus. Mūsų vertė nepriklauso nuo to, kiek esame mylimi ir palaikomi, ir tai nepriklauso nuo mūsų talentų ir pasiekimų. Kiekvienas iš mūsų nuo gimimo esame vertingas ir vertas meilės. Mes niekada netapsime daugiau ar mažiau vertingi. Mes niekada nebūsime geresni ar blogesni už kitus.
Kad ir kokį statusą pasiektume, kiek pinigų ir galios gautume, „geresni“ niekada netapsime. Panašiai, kad ir kaip mažai būtume vertinami ir gerbiami, niekada netapsime „blogesni“. Mūsų sėkmė ir pasiekimai nepadaro mūsų labiau vertų meilės, kaip ir mūsų pralaimėjimai, praradimai ir nesėkmės nepadaro mūsų mažiau vertų jos.
Mes visi esame netobuli ir darome klaidų.
Mes visada buvome, esame ir būsime „pakankamai geri“. Jei priimsime savo besąlygišką vertę ir pripažinsime, kad visada esame verti meilės, mums nereikės pasikliauti kitų pritarimu. Idealių žmonių nėra. Būti žmogumi reiškia būti netobulam, o tai savo ruožtu reiškia, kad darome klaidų, dėl kurių vėliau gailimės.
Apgailestavimas sukelia norą ką nors pakeisti praeityje. Bet jūs negalite pakeisti praeities. Galime gyventi gailėdami dėl savo netobulumo. Tačiau netobulumas nėra nusikaltimas. Ir mes nesame nusikaltėliai, verti bausmės. Kaltę galime pakeisti apgailestavimu, kad nesame tobuli, o tai tik pabrėžia mūsų žmogiškumą.
Neįmanoma užkirsti kelio žmogaus netobulumo pasireiškimui. Mes visi darome klaidų. Pagrindinis žingsnis link savęs priėmimo yra pripažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses.