Kiekviename iš mūsų gyvena keršytojas, kuris pabunda, kai tik esame įžeisti. Vieniems pavyksta jį suvaldyti, kiti pasiduoda pirmajam impulsui, o dažniausiai tai išreiškiama žodine agresija, – aiškina šeimos terapeutai Linda ir Charlie Bloom. Nors tai nėra lengva suvokti, bet tokiais momentais kenkiame pirmiausia sau.
Kerštingumas dažnai užmaskuojamas kaip teisus pyktis, todėl nėra ypač smerkiamas. Tačiau ši savybė yra labai bloga, daug blogesnė už egoizmą, godumą, tingumą ar aroganciją. Noras atkeršyti reiškia sąmoningą norą pakenkti ar įskaudinti tam, kuris, kaip mes manome, mus skriaudė. Tai pripažinti nėra lengva, bet mes instinktyviai norime atkeršyti, kai su mumis elgiasi nesąžiningai.
Ir dažnai mes taip ir elgiamės: mėtome šaunias frazes, kad atsipirktume ta pačia moneta, nubaustume ar pajungtume savo valiai. Laikyti save lengvabūdžiu, nes niekada nepadėjote savo partneriui piršto, yra gana patogu. Tai taip paguodžia, o kartais net sukelia pranašumo jausmą.
Bet vis tiek skaitykite Dianos ir Makso istoriją.
Maksas buvo toks užsispyręs ir užsispyręs, kad Diana galiausiai palūžo ir nusprendė jį palikti. Jis įsiuto ir paprastu tekstu pareiškė: „Tu gailėsiesi, kad sulaužei mūsų šeimą! Žinodamas, kad žmona nervinasi, stengdamasi greitai užbaigti skyrybų procesą, padalyti turtą ir įforminti vaiko globos sutartį, jis tyčia dvejus metus vilkino teisines procedūras – vien siekdamas ją suerzinti.
Kai jie aptardavo susitikimus su vaikais, Maksas nepraleisdavo progos pasakyti Dianai kai kurių bjaurių dalykų ir nedvejodamas apipylė ją purvu sūnaus ir dukters akivaizdoje. Moteris, bandydama apsisaugoti nuo įžeidinėjimų, paprašė kaimynės leisti vaikus palikti pas save, kad tėtis nustatytu laiku juos paimtų ir parvežtų ir jai nereikėtų matytis. Ji noriai sutiko padėti.
Jei elgiamės impulsyviai, neišvengiamai jaučiamės tušti, įtarūs ir vieniši.
Ir net po skyrybų Maksas nenurimo. Jis su niekuo nesusitiko, daugiau nevedė, nes buvo per daug užsiėmęs „kerštu“ ir liko be nieko. Jis mylėjo sūnų ir dukrą, norėjo su jais bendrauti, tačiau, tapę paaugliais, abu atsisakė vykti jo aplankyti. Vėliau, suaugę, jie jį aplankydavo tik retkarčiais. Nors Diana apie buvusį vyrą nepasakė nė vieno blogo žodžio, jis buvo tikras, kad ji atgręžė vaikus prieš jį.
Laikui bėgant Maksas virto niūriu senuku ir visus aplinkinius vargino pasakojimais apie tai, kaip žiauriai su juo elgiamasi. Sėdėdamas vienas, jis kūrė fantastiškus keršto planus ir svajojo, kaip stipriau suerzinti Dianą. Jis niekada nesuvokė, kad jį sunaikino jo paties kerštingumas. Ir Diana vėl ištekėjo - šį kartą gana sėkmingai.
Mes ne visada suvokiame, kokie žalingi yra mūsų žodžiai. Atrodytų, tiesiog norime, kad partneris „padarytų išvadas“, „pagaliau ką nors suprastų“ ar pagaliau įsitikintų, kad esame teisūs. Tačiau visa tai – menkai nuslėptas bandymas jį nubausti.
Gėda pripažinti: turėsime ne tik susidurti su savo tamsiąja puse, bet ir suvokti, kaip brangiai kainuoja kerštas ir pykčio protrūkiai kartais, kai esame išsigandę, įžeisti ar įžeisti. Jei veikiame ir kalbame veikiami šio impulso, neišvengiamai jaučiame tuštumą, tampame uždari, įtarūs ir vieniši. Ir partneris dėl to nekaltas: tai mūsų pačių reakcija. Kuo dažniau pasiduodame šiam impulsui, tuo teisingesnis atrodo keršto troškimas.
Kai suvokiame, kad pakenkėme sau ir esame už tai atsakingi, šie instinktai praranda savo galią. Kartkartėmis įprotis atsakyti žodine agresija jaučiasi, tačiau jis nebeturi mums buvusios galios. Ne tik todėl, kad sužinojome, kaip tai negerai, bet ir todėl, kad nebenorime patirti tokio skausmo. Nereikia kentėti tol, kol paaiškėja, kad į asmeninį kalėjimą mus įvarė ne partneris. Kiekvienas sugeba išsilaisvinti.
Apie ekspertus: Linda ir Charlie Bloom, psichoterapeutai, santykių ekspertai, knygų „Meilės paslaptis“ ir „Laimingos santuokos paslaptys: tiesa apie amžiną meilę iš tikrų porų“ autoriai.