Pirmas dalykas, kuris patraukia jūsų dėmesį, žinoma, yra turtinga žaluma, nesuskaičiuojama daugybė palmių, krūmų ir gėlių. Apgriuvusios vilos primena buvusį grožį. Įvairūs kubiečiai, atrodo, konkuruoja tarpusavyje dėl kūno puošybos (tatuiruočių ir auskarų pavidalu) ir spalvingų drabužių. Iš tapytų portretų, skulptūrų, freskų ant namų sienų į mus žvelgia iškilių revoliucionierių atvaizdai, primenantys praeities įvykius ir čia tebevyraujantį asmenybės kultą. Ir, žinoma, Atlanto banglenčių garsas, kurį pertraukia lotyniškos muzikos garsai iš pravažiuojančių senų rusiškų ir amerikietiškų automobilių kolonėlių. Mano kelionė prasidėjo Havanoje, po kurios sekė eilė kitų didelių turizmo centrų, mažų apskrities miestelių ir mažų kaimelių, kartais susidedančių iš kelių namų.
Visur, kur bebūdavome, sutikdavome arklių vežimus – veždavo žmones ir įvairius krovinius. Didžiuliai jaučiai, pakinkyti poromis, neatsiejamai, kaip Siamo dvyniai, visą gyvenimą aria žemę plūgais. Ūkininkai prekėms gabenti naudoja asilus, karves ir net ožkas. Panašu, kad saloje dirba daugiau gyvūnų nei žmonių. O patys šeimininkai labiau nei „apdovanoja“ botagais, prievarta ir mušimais. Važiuodamas autobusu išvydau baisų vaizdą, kai vidury kelio pargriuvo išsekusi karvė, o ją vedžiojęs žmogus ėmė spardyti vargšą gyvulį. Gatvės šunys, kurių Kubos miestų gatvėse apstu, taip pat nepažįsta žmogaus gerumo: išsekę, net nepasiduoda, išsigąsdinami bet kokio praeivio ir judesio. Narveliai su paukščiais giesmininkais kabinami kaip girliandos ant namų sienų ir žibintų stulpų: paukščiai, pasmerkti lėtai mirti po kaitrios saulės spinduliais, „pamalonina“ žmones savo dainavimu. Deja, Kuboje yra daug liūdnų gyvūnų išnaudojimo pavyzdžių. Mėsos turgų lentynose daugiau nei vaisių ir daržovių – menkas pastarųjų pasirinkimas man įkrito (juk tropikai!). Begalinės ganyklos galvijams – atrodo, kad jų teritorija jau seniai viršijo mišką. O miškai savo ruožtu yra kertami didžiuliu mastu ir vežami į Europą baldų gamykloms. Man pavyko aplankyti du vegetariškus restoranus. Pirmoji yra pačioje sostinėje, tačiau apie antrąją norėčiau papasakoti plačiau. Ramus kampelis, esantis šešiasdešimt kilometrų į vakarus nuo Havanos, Las Teraza kaime. Būtent ten, ekologiniame restorane „El Romero“, galima paragauti įvairių vegetariškų patiekalų, kurių produktai yra užauginti savininko sode ir neturi jokių cheminių priedų.
Restorano meniu – ryžių ir juodųjų pupelių patiekalai, kepti bananai, vaisių salotos bei įvairūs karštų bulvių, baklažanų ir moliūgų patiekalai. Be to, virtuvės šefas kiekvienam svečiui būtinai padaro nedidelę dovanėlę: nealkoholinį kokteilį ar saldainius šerbeto pavidalu. Beje, pernai „El Romero“ pateko į geriausių Kubos restoranų dešimtuką, kurio padavėjai nepamiršta paminėti. Vietos kainos yra gana priimtinos, kaip ir visose turistams skirtose įstaigose (vietiniai gyventojai negali sau leisti tokios prabangos). Įstaiga nenaudoja plastikinių, popierinių servetėlių ir kitų vienkartinių namų apyvokos daiktų, kad nešiukšlintų aplinką (net šiaudeliai kokteiliams pateikiami daugkartinio bambuko pavidalu). Į restoraną ramiai įeina gatvės katės ir vištos su vištomis – darbuotojai net negalvoja jų išvaryti, nes restorano politika skelbia, kad kiekvienas gyvas padaras turi lygias teises su žmogumi. Šis restoranas man buvo tiesiog džiaugsmas, nes kaip tokios saloje nėra kubietiškos virtuvės: picos, makaronai, mėsainiai, o jei paprašysi ko nors vegetariško, tai tikrai bus su sūriu. Pati gamta, kupina spalvų, priminė, kad buvome tropikuose: neįprastai gražūs kriokliai, smėlio paplūdimiai, kur smėlis skleidžia rausvą spalvą, tarsi ašara, skaidrus vandenyno vanduo, kuris tolumoje šviečia visomis spalvomis. mėlynos spalvos. Flamingai ir garniai, didžiuliai pelikanai, kaip akmuo krentantys į vandenį medžiodami žuvis. Smalsūs vaizdai į provincijos gyventojus, kurie, turiu pasakyti, yra labai gabūs ir išradingi: gatvės menas nepaliko abejingo. Taigi, kuriant įvairias skulptūras ir gatvių dekoracijas, naudojamos senos automobilių detalės, kietos šiukšlės, namų apyvokos daiktai ir kitos šiukšlės. O suvenyrams turistams kurti naudojamos aliuminio skardinės – iš jų gaminamos kepuraitės, žaislai ir net moteriški krepšiai. Kubos jaunimas, graffiti gerbėjai, piešia namų įėjimus ir sienas įvairiaspalviais piešiniais, kurių kiekvienas turi savo reikšmę ir turinį. Kiekvienas menininkas mums stengiasi perteikti kažką savo: pavyzdžiui, kad reikia elgtis padoriai ir nešiukšlinti aplinkos.
Tačiau didelio masto veiksmų nei iš gyventojų, nei iš valdžios pusės dėl šiukšlių šalinimo saloje nemačiau. Brangiausia ir paplūdimiais garsėjanti Koe Coco sala apskritai atrodė visiška apgaulė... Viskas, kas patenka į turistų akiratį, kruopščiai išvaloma ir sukuriamas idealios vietos – rojaus įspūdis. Tačiau judant pakrante toliau nuo viešbučio zonos tampa aišku, kad taip nėra. Neretai plastikas, tikra visos ekologijos rykštė, tvirtai įsitvirtino natūraliame kraštovaizdyje ir „užfiksuoja teritoriją“, priversdama šalia glaustis vandenyno gyventojus, moliuskus, žuvis ir jūros paukščius. O salos gilumoje užtikau didžiulį statybinių šiukšlių sąvartyną. Tikrai liūdnas vaizdas, kruopščiai paslėptas nuo užsieniečių. Tik prie įėjimo į vieną iš paplūdimių pamačiau dvi talpyklas atskiram šiukšlių surinkimui ir plakatą, kuriame turistų prašoma pasirūpinti salos augmenija ir fauna. Pati Kubos atmosfera labai dviprasmiška. Pati padariau išvadą, kad kubiečiai, pavargę nuo skurdo, paguodą randa gerdami ir šokdami. Jų „nemėgimas“ gyvūnų pasauliui ir gamtos nepaisymas greičiausiai yra pradinis elementaraus ekologinio išsilavinimo trūkumas. Turistams atviros salos ribos patiems miestiečiams yra griežtai uždarytos: 90% gyventojų užsienyje mato tik iš senų kineskopų televizorių ekranų, o internetas čia – prabanga, prieinama itin turtingiems žmonėms. Nesikeičiama informacija su išoriniu pasauliu, nesikeičia patirtis ir žinios, vadinasi, sustingimas ne tik ekologinio švietimo srityje, bet ir etiškame požiūryje į visa, kas gyva. Epochoje, kai visas pasaulis palaipsniui suvokia, kad „Žemė yra mūsų bendri namai ir ją reikia saugoti“, Kuba, kaip atskira planeta tarp Lotynų Amerikos salų ir visas pasaulis, yra sukasi apie savo ašį, gyvena su pasenusiomis koncepcijomis. Mano nuomone, saloje nėra laisvės. Nemačiau išdidžiai ištiesintų pečių ir laimingų žmonių veidų ir, deja, negaliu sakyti, kad kubiečiai myli savo didįjį paveldą pačios gamtos pavidalu. Nors būtent ji yra pagrindinė atrakcija, dėl kurios verta aplankyti „laisvės“ salą.