Augdami mes išliekame nematomi ryšiais susiję su artimiausiu žmogumi – mama. Kažkas pasiima jos meilę ir šilumą į nepriklausomą kelionę, o kažkas pasiima neapsakomą apmaudą ir skausmą, dėl kurio sunku pasitikėti žmonėmis ir užmegzti su jais artimus santykius. Ar jausimės geriau, jei pasakysime mamai, kaip jaučiamės? Apie tai apmąsto psichoterapeutė Veronika Stepanova.
„Mama visada buvo griežta su manimi, kritikavo už bet kokią klaidą“, - prisimena Olga. — Jei į dienoraštį įlįsdavo keturios, ji sakydavo, kad stotyje išplausiu tualetus. Ji nuolat lygino su kitais vaikais, leido suprasti, kad gerą jos požiūrį galiu gauti tik mainais už nepriekaištingą rezultatą. Tačiau šiuo atveju ji nepasidavė dėmesiui. Neatsimenu, kad ji būtų mane apkabinusi, bučiavusi, mėginusi kažkaip pralinksminti. Ji vis dar verčia mane jaustis kaltu: gyvenu su jausmu, kad netinkamai ja rūpinuosi. Santykiai su ja vaikystėje virto spąstais, ir tai išmokė gyvenimą traktuoti kaip sunkų išbandymą, bijoti džiaugsmingų akimirkų, vengti žmonių, su kuriais jaučiuosi laimingas. Galbūt pokalbis su ja padės nuimti šią naštą nuo sielos?
Psichoterapeutė Veronika Stepanova mano, kad tik mes patys galime nuspręsti, ar kalbėtis su mama apie savo jausmus. Kartu reikia atsiminti: po tokio pokalbio ir taip įtempti santykiai gali dar labiau pablogėti. „Norime, kad mama pripažintų, kad daugeliu atžvilgių klydo ir pasirodė esanti bloga mama. Su tuo gali būti sunku sutikti. Jei neišsakyto situacija jums skaudi, pasiruoškite pokalbiui iš anksto arba aptarkite jį su psichologu. Išbandykite trečiąją kėdės techniką, kuri taikoma geštalto terapijoje: žmogus įsivaizduoja, kad jo mama sėdi ant kėdės, tada pereina prie tos kėdės ir, pamažu susitapatindamas su ja, kalbasi su savimi jos vardu. Tai padeda geriau suprasti antrąją pusę, jos neišsakytus jausmus ir išgyvenimus, kažką atleisti ir paleisti vaikiškas nuoskaudas.
Išanalizuokime du tipiškus neigiamus tėvų ir vaikų santykių scenarijus ir kaip elgtis suaugus, ar verta pradėti dialogą apie praeitį ir kokios taktikos laikytis.
„Mama manęs negirdi“
„Kai man buvo aštuoneri, mama paliko mane pas močiutę ir išvyko dirbti į kitą miestą“, – pasakoja Olesya. — Ji ištekėjo, aš turėjau pusbrolį, bet vis tiek gyvenome toli vienas nuo kito. Jaučiausi niekam nereikalingas, svajojau, kad mama mane išsivežtų, bet pas ją atsikrausčiau tik po mokyklos, eiti į koledžą. Tai negalėjo kompensuoti vaikystės metų, praleistų atskirai. Bijau, kad bet kuris žmogus, su kuriuo mes suartėjame, mane paliks, kaip kadaise mama. Bandžiau su ja apie tai pasikalbėti, bet ji verkia ir kaltina mane savanaudiškumu. Ji sako, kad buvo priversta palikti ten, kur yra darbo, dėl mano pačios ateities.
„Jei mama negali vesti dialogo, nėra prasmės su ja toliau diskutuoti tau rūpimais temomis“, – sako psichoterapeutė. „Jūs vis tiek nebūsite išgirsti, o atstūmimo jausmas tik pablogės“. Tai nereiškia, kad vaikų problemos turi likti neišspręstos – svarbu jas spręsti su profesionalu. Tačiau vis uždaresnio pagyvenusio žmogaus perdaryti neįmanoma.
„Mama niekina mane artimųjų akyse“
„Mano tėvas, kurio jau nebėra, buvo žiaurus su manimi ir mano broliu, galėjo prieš mus pakelti ranką“, – prisimena Arina. — Motina iš pradžių tylėjo, o paskui stojo į jo pusę, manydama, kad jis teisus. Kai vieną dieną bandžiau apsaugoti savo mažąjį broliuką nuo tėčio, ji man pliaukštelėjo. Už bausmę ji negalėjo su manimi kalbėtis kelis mėnesius. Dabar mūsų santykiai vis dar šalti. Visiems artimiesiems ji sako, kad esu nedėkinga dukra. Noriu su ja pasikalbėti apie viską, ką patyriau vaikystėje. Prisiminimai apie mano tėvų žiaurumą mane persekioja.
„Sadistiška mama yra vienintelis atvejis, kai suaugę vaikai turėtų viską sakyti į akis, negailėdami jausmų“, – mano psichologė. — Jei augdamas vaikas atleidžia mamai ir, nepaisydamas patirties, gerai su ja elgiasi, joje kyla kaltės jausmas. Šis jausmas yra nemalonus, o gynybos mechanizmas verčia žeminti vaikus ir padaryti juos kaltus. Ji pradeda visiems pasakoti apie jų beširdiškumą ir ištvirkimą, skundžiasi ir demaskuoja save kaip auką. Jei su tokia mama elgsitės maloniai, ji iš kaltės elgsis su jumis blogiau. Ir atvirkščiai: jūsų griežtumas ir tiesmukiškumas nubrėžs jai leistino ribas. Šiltas bendravimas su sadistiškai besielgiančia mama greičiausiai nepasiteisins. Turite kalbėti apie savo jausmus tiesiogiai, o ne tikėtis, kad užmegsite draugystę.