Vieniša mama: 5 problemos ir jų sprendimas

Pasaulyje moterų, kurios pačios augina vaikus, nuolat daugėja. Vieniems tai jų pačių iniciatyvos ir sąmoningo pasirinkimo rezultatas, kitiems – nepalankus aplinkybių derinys: skyrybos, neplanuotas nėštumas... Tačiau abiems tai nelengvas išbandymas. Supraskime, kodėl taip yra.

Problema numeris 1. Visuomenės spaudimas

Mūsų mentaliteto specifika rodo, kad vaikas būtinai turi turėti ir mamą, ir tėtį. Jei tėvo dėl kokių nors priežasčių nėra, visuomenė skuba vaiko gailėti iš anksto: „vaikai iš nepilnų šeimų negali tapti laimingi“, „berniukui reikia tėčio, kitaip jis neužaugs. būk tikras vyras“.

Jei iniciatyva pačiai auginti vaiką kyla iš pačios moters, kiti pradeda piktintis: „dėl vaikų būtų galima ištverti“, „vyrams nereikia svetimų vaikų“, „išsiskyrusi moteris su vaikai nebus patenkinti jos asmeniniu gyvenimu“.

Moteris lieka viena su kitų spaudimu, todėl teisinasi ir jaučiasi ydinga. Tai verčia ją užsidaryti savyje ir vengti kontakto su išoriniu pasauliu. Spaudimas varo moterį į nelaimę, neigiamą streso formą ir dar labiau pablogina jos ir taip nesaugią psichologinę būseną.

Ką daryti?

Visų pirma, atsikratykite kliedesių, kurie veda į priklausomybę nuo kito nuomonės. Pavyzdžiui:

• Aplinkiniai nuolat vertina mane ir mano veiksmus, pastebi trūkumus.
• Kitų meilę reikia užsitarnauti, todėl įtikti reikia visiems.
• Kitų nuomonė pati teisingiausia, nes ji labiau matoma iš išorės.

Dėl tokių išankstinių nuostatų sunku tinkamai susieti su kažkieno nuomone – nors tai tik viena iš nuomonių ir ne visada pati objektyviausia. Kiekvienas žmogus realybę mato remdamasis savo pasaulio projekcija. O ar kažkieno nuomonė jums naudinga, ar ją panaudosite gerindami savo gyvenimą, spręskite tik jūs.

Labiau pasitikėkite savimi, savo nuomone ir veiksmais. Mažiau lyginkite save su kitais. Apsupkite save tais, kurie jums nedaro spaudimo, ir atskirkite savo norus nuo kitų lūkesčių, kitaip rizikuojate nustumti savo gyvenimą ir vaikus į antrą planą.

Problema numeris 2. Vienatvė

Vienatvė – viena pagrindinių problemų, nuodijančių vienišos mamos gyvenimą tiek priverstinių skyrybų atveju, tiek sąmoningai apsisprendus auginti vaikus be vyro. Iš prigimties moteriai be galo svarbu, kad ją suptų artimi, brangūs žmonės. Ji nori susikurti židinį, suburti aplink jį jai brangius žmones. Kai šis dėmesys dėl kokių nors priežasčių išyra, moteris pakiša koją.

Vienišai mamai trūksta moralinio ir fizinio palaikymo, vyro peties jausmo. Jai tampa neprieinami banalūs, bet labai reikalingi kasdienio bendravimo su partneriu ritualai: galimybė pasidalinti praėjusios dienos naujienomis, aptarti reikalus darbe, konsultuotis dėl vaikų problemų, pasikalbėti apie savo mintis ir jausmus. Tai labai sužaloja moterį ir įveda ją į depresinę būseną.

Situacijos, primenančios jai „vienišos“ statusą, paaštrina ir sustiprina patirtį. Pavyzdžiui, vakare, kai vaikai miega ir atliekami namų ruošos darbai, prisiminimai užplūsta atnaujinta energija, o vienatvė jaučiama ypač aštriai. Arba savaitgaliais, kai reikia leistis su vaikais į „vienišas keliones“ į parduotuves ar kiną.

Be to, draugai ir pažįstami iš buvusio, „šeimos“ socialinio rato staiga nustoja skambinti ir kviesti svečių. Taip nutinka dėl įvairių priežasčių, tačiau dažniausiai buvusi aplinka tiesiog nežino, kaip reaguoti į susituokusios poros išsiskyrimą, todėl apskritai sustabdo bet kokį bendravimą.

Ką daryti?

Pirmas žingsnis – nepabėgti nuo problemos. „Tai vyksta ne su manimi“ neigimas tik pablogins situaciją. Ramiai priimkite priverstinę vienatvę kaip laikiną situaciją, kurią ketinate panaudoti savo naudai.

Antras žingsnis – atrasti teigiamų dalykų buvime vienam. Laikina vienatvė, galimybė būti kūrybingam, laisvė neprisitaikyti prie partnerio norų. Kas dar? Sudarykite 10 elementų sąrašą. Svarbu išmokti įžvelgti savo būsenoje ne tik neigiamas, bet ir teigiamas puses.

Trečias žingsnis – aktyvūs veiksmai. Baimė sustabdo veiksmą, veiksmas sustabdo baimę. Prisiminkite šią taisyklę ir būkite aktyvūs. Naujos pažintys, nauja laisvalaikio veikla, naujas pomėgis, naujas augintinis – tiks bet kokia veikla, kuri padės nesijausti vienišiems ir užpildys aplinkinę erdvę įdomiais žmonėmis ir veikla.

Problema numeris 3. Kaltė prieš vaiką

„Atėmė iš vaiko tėvą“, „nepavyko išsaugoti šeimos“, „pasmerkė vaiką prastesniam gyvenimui“ – tai tik maža dalis to, kuo moteris kaltina save.

Negana to, ji kasdien susiduria su įvairiausiomis kasdienėmis situacijomis, dėl kurių ji jaučiasi dar labiau kalta: negalėjo nupirkti vaikui žaislo, nes neuždirbo pakankamai pinigų, arba laiku nepasiėmė iš darželio, nes bijojo vėl anksti išeiti iš darbo .

Kaltės jausmas kaupiasi, moteris tampa vis nervingesnė ir trūkčiojanti. Ji yra daugiau nei būtina, nerimauja dėl vaiko, nuolat juo rūpinasi, stengiasi apsaugoti nuo visų negandų ir stengiasi išpildyti visus jo norus.

Dėl to vaikas auga pernelyg įtarus, priklausomas ir susikoncentravęs į save. Be to, jis labai greitai atpažįsta motinos „skausmo taškus“ ir pradeda nesąmoningai juos naudoti savo vaikų manipuliavimui.

Ką daryti?

Svarbu atpažinti griaunančią kaltės galią. Moteris dažnai nesupranta, kad problema yra ne tėčio nebuvime ir ne tame, ką ji atėmė iš vaiko, o psichologinėje būsenoje: kaltės ir sąžinės graužaties jausme, kuriuos patiria šioje situacijoje.

Kaip gali būti laimingas žmogus, sugniuždytas kaltės? Žinoma ne. Ar nelaiminga mama gali turėti laimingų vaikų? Žinoma ne. Bandydama išpirkti kaltę, moteris ima aukoti gyvybę dėl vaiko. Ir vėliau šios aukos jam pateikiamos kaip apmokėjimo sąskaita faktūra.

Racionalizuokite savo kaltę. Užduokite sau klausimus: „Kodėl aš kaltas šioje situacijoje?“, „Ar galiu ištaisyti situaciją?“, „Kaip pasitaisyti?“. Rašykite ir skaitykite savo atsakymus. Pagalvokite, kaip pateisinamas jūsų kaltės jausmas, kiek realus ir proporcingas esamai situacijai?

Galbūt po kaltės jausmu slepiate neišsakytą apmaudą ir agresiją? O gal baudžiate save už tai, kas atsitiko? O gal vyno reikia kažkam kitam? Racionalizuodami savo kaltę galėsite atpažinti ir pašalinti pagrindinę jos atsiradimo priežastį.

4 problema

Kita problema, su kuria susiduria vienišos mamos, yra ta, kad vaiko asmenybė formuojasi vien tik moteriško auklėjimo pagrindu. Tai ypač aktualu, jei tėvas visiškai nedalyvauja vaiko gyvenime.

Iš tiesų, norint užaugti harmoninga asmenybe, vaikui pageidautina išmokti tiek moteriško, tiek vyriško elgesio. Aiškus šališkumas tik viena kryptimi yra kupinas sunkumų, susijusių su tolesniu savęs identifikavimu.

Ką daryti?

Į tėvystės procesą įtraukite vyriškos lyties giminaičius, draugus ir pažįstamus. Eiti į kiną su seneliu, daryti namų darbus su dėde, išvykti į stovyklą su draugais – puiki galimybė vaikui išmokti įvairaus vyriško elgesio. Jei į vaiko auginimo procesą įmanoma bent iš dalies įtraukti vaiko tėvą ar jo artimuosius, nepamirškite to, kad ir koks didelis jūsų nusikaltimas būtų.

Problema numeris 5. Asmeninis gyvenimas skuba

Vienišos motinos statusas gali išprovokuoti moterį skubotiems ir skubotiems veiksmams. Siekdama greitai atsikratyti „stigmos“ ir kaltės kankinama prieš vaiką, moteris dažnai užmezga santykius, kurie jai nepatinka arba kuriems ji dar nepasirengusi.

Jai tiesiog labai svarbu, kad šalia jos būtų kažkas kitas, o vaikas turėtų tėvą. Tuo pačiu metu naujo partnerio asmeninės savybės dažnai nublanksta į antrą planą.

Kitas kraštutinumas – moteris visiškai atsiduoda vaiko auginimui ir daro tašką asmeniniame gyvenime. Baimė, kad naujas vyras nepriims jos vaiko, nemylės jo kaip savo arba vaikas manys, kad mama jį iškeitė į „naują dėdę“, gali paskatinti moterį mesti asmeninį gyvenimą. gyvenimas apskritai.

Tiek pirmoje, tiek antroje situacijoje vaikas nukentės. Pirmu atveju dėl to, kad mamos kančias matys šalia ne to žmogaus. Antruoju — nes matys mamos kančias vienatvėje ir dėl to kaltins save.

Ką daryti?

Skirkite laiko. Neskubėkite skubiai ieškoti vaikui naujo tėvo ar bandyti celibato vainiko. Būkite dėmesingi sau. Išanalizuokite, ar esate pasiruošę naujiems santykiams? Pagalvokite, kodėl norite naujų santykių, kas jus skatina: kaltės jausmas, vienatvė ar noras būti laimingam?

Jei, priešingai, atsisakote bandyti susitvarkyti asmeninį gyvenimą, pagalvokite, kas verčia jus priimti tokį sprendimą. Baimė sužadinti vaiko pavydą ar baimė dėl savo nusivylimo? O gal ankstesnė neigiama patirtis verčia vengti situacijos kartojimosi? O gal tai jūsų sąmoningas ir subalansuotas sprendimas?

Būkite sąžiningi su savimi ir priimdami sprendimą vadovaukitės pagrindine taisykle: „Laiminga mama yra laimingas vaikas“.