Nenusakomas atvirumo reikalavimas tapo tendencija. Tikimės, kad artimieji ir draugai mums viską papasakos, nuoširdžiai ir išsamiai išanalizuos savo jausmus ir veiksmų motyvus. Kviesdami vaiką į konfidencialų pokalbį, tikimės nuoširdaus visko, kas užvirė, pristatymo. Bet jei vienas kitam pasakojame beveik viską, kam mums reikalingi psichoterapeutai? Kam mokėti už paslaugą, kurią vienas kitam teikiame noriai ir nemokamai?
„Atvirumas nėra psichoterapeuto tikslas“, – komentuoja psichoanalitikė Marina Harutyunyan. — Nepainiokite psichoanalizės seanso su intymiais pokalbiais, kai su draugais dalijamės tuo, ką jaučiame, apie ką sąmoningai galvojame. Psichoanalitiką domina tai, ko pats žmogus nežino – savo nesąmonę, apie kurią pagal apibrėžimą negalima kalbėti.
Sigmundas Freudas pasąmonės tyrinėjimą palygino su archeologine rekonstrukcija, kai iš, atrodytų, nereikšmingų šukių, ištrauktų iš žemės gelmių arba atsitiktinai išsklaidytų, kantriai surenkamas holistinis vaizdas to, kas iš pradžių, regis, nereiškė jokio ryšio. Tad psichoanalitikui pokalbio tema nėra tokia svarbi.
Analitikas bando atrasti vidinį konfliktą, kurio mes nežinome.
„Freudas paprašė paciento įsivaizduoti, kad jis yra traukinyje, ir paprašė įvardinti viską, ką mato už lango, nekreipdamas dėmesio nei į šiukšlių krūvas, nei nukritusius lapus, nebandydamas ko nors pagražinti“, – aiškina Marina Harutyunyan. — Tiesą sakant, šis sąmonės srautas tampa langu į vidinį žmogaus pasaulį. Ir tai visai nepanašu į išpažintį, kuriai ruošdamasis tikintysis stropiai prisimena savo nuodėmes, o paskui jas atgailauja.
Analitikas bando atrasti vidinį konfliktą, kurio mes nežinome. Ir tam jis stebi ne tik istorijos turinį, bet ir pristatymo „skyles“. Juk ten, kur sąmonės srautas paliečia skausmingas, nerimą keliančias sritis, esame linkę jų vengti ir nutolti nuo temos.
Todėl mums reikia Kito, žmogaus, kuris padėtų tyrinėti psichiką, kuo neskausmingiau įveiktų šį pasipriešinimą. Analitiko darbas leidžia pacientui suprasti, kokius tikrus afektus jis slopina dangstydamasis kitomis, socialiai pageidaujamomis reakcijomis.
Terapeutas nevertina už tai, kas buvo pasakyta, ir rūpinasi paciento gynybos mechanizmais
„Taip, psichoanalitikas stebi išlygas ar dvejones, bet ne turėdamas tikslą sugauti „nusikaltėlį“, – patikslina ekspertas. „Kalbame apie bendrą psichinių judesių tyrimą. O šio darbo prasmė yra ta, kad klientas gali geriau suprasti save, turėti tikroviškesnį ir integruotesnį požiūrį į savo mintis ir veiksmus. Tada jis geriau orientuojasi savyje ir atitinkamai geriau bendrauja su kitais.
Analitikas taip pat turi savo individualią moralę, bet neoperuoja nuodėmės ir dorybės idėjomis. Jam svarbu suprasti, kaip ir kokiu būdu pacientas kenkia sau, kad padėtų jam mažiau naikinti save.
Psichoterapeutas nevertina už tai, kas buvo pasakyta, ir rūpinasi paciento gynybos mechanizmais, puikiai žinodamas, kad savęs kaltinimai išpažinčių vaidmenyje nėra svarbiausias raktas į sėkmingą darbą.