Artėja rugsėjo pirmoji – laikas išleisti vaiką į mokyklą. Mano vaikas, kurį auklėjau ir rūpinausi nuo pat gimimo ir dar anksčiau. Stengiausi jam duoti tai, kas geriausia, saugojau nuo blogų įspūdžių, parodžiau pasaulį ir žmones, ir gyvūnus, ir jūrą, ir didelius medžius.
Stengiausi jam įskiepyti gerą skonį: ne kolą ir fantą, o natūralias sultis, ne animacinius filmukus su riksmais ir muštynėmis, o gražias geras knygas. Užsakiau jam lavinamuosius žaidimus, kartu piešėme, klausėmės muzikos, vaikščiojome gatvėmis, parkais. Bet aš nebegaliu jo laikyti šalia savęs, jam reikia susipažinti su žmonėmis, su vaikais ir suaugusiais, laikas jam tapti savarankišku, išmokti gyventi dideliame pasaulyje.
Taip ir ieškau jam mokyklos, bet ne tokios, iš kurios jis išeitų prisikrovęs daug žinių. Pats galiu dėstyti jam tiksliųjų mokslų, humanitarinių ir socialinių dalykų pagal mokyklos programą. Ten, kur nesusitvarkysiu, pakviesiu dėstytoją.
Ieškau mokyklos, kurioje vaikas išmokytų teisingo požiūrio į gyvenimą. Jis nėra angelas, ir aš nenoriu, kad jis užaugtų ištvirkęs. Žmogui reikia disciplinos – rėmų, kuriuose jis laikysis. Vidinė šerdis, kuri padės jam neišplisti tinginystės ir malonumų troškimo įtakoje ir nepasimesti jaunystėje bundančiame aistros gūsiuose.
Deja, disciplina dažnai suprantama kaip paprastas paklusnumas mokytojams ir chartijos taisyklėms, kuris reikalingas tik patiems mokytojams dėl jų asmeninio patogumo. Prieš tokią drausmę laisva vaiko dvasia natūraliai maištauja, o tada jis arba nuslopinamas, arba paskelbiamas „neklaužada priekabiautoju“, taip stumiant jį į asocialų elgesį.
Ieškau mokyklos, kuri mokytų mano vaiką teisingo santykio su žmonėmis, nes tai yra svarbiausias įgūdis, lemiantis žmogaus gyvenimą. Tegul jis mato žmonėse ne grėsmę ir konkurenciją, o supratimą ir palaikymą, o jis pats gali suprasti ir palaikyti kitą. Nenoriu, kad mokykla nužudytų jame nuoširdų vaikišką tikėjimą, kad pasaulis gražus ir geras, ir pilnas progų pasidžiaugti ir džiuginti kitus.
Aš nekalbu apie „rožinius akinius“, o ne apie suvokimą, atskirtą nuo realybės. Žmogus turi žinoti, kad tiek jame, tiek kituose yra ir gėrio, ir blogio, ir mokėti priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Tačiau įsitikinimas, kad jis ir jį supantis pasaulis gali būti geresnis, turi būti išsaugotas vaikui ir tapti paskata veikti.
To išmokti galima tik tarp žmonių, nes būtent kitų atžvilgiu pasireiškia žmogaus asmenybė su visomis teigiamomis ir neigiamomis savybėmis. Tam reikia mokyklos. Reikalingas vaikų kolektyvas, kurį mokytojai suburtų taip, kad kiekvieno unikalios individualybės būtų sujungtos į vientisą bendruomenę.
Yra žinoma, kad vaikai greitai perima bendraamžių elgesio manieras, vertybes ir daug blogiau reaguoja į tiesioginius suaugusiųjų nurodymus. Todėl būtent atmosfera vaikų kolektyve turėtų būti pagrindinis mokytojų rūpestis. Ir jei mokykla ugdo vaikus per teigiamą gimnazistų ir mokytojų rodomą pavyzdį, tai tokia mokykla galima pasitikėti.