Paneer yra sūrio rūšis, plačiai paplitusi Pietų Azijoje, ypač Indijoje, Pakistane ir Bangladeše. Jis ruošiamas sutraukus karštą pieną su citrinos sultimis, actu ar kita maistine rūgštimi. Pats žodis „paneris“ yra persų kilmės. Tačiau kyla klausimas dėl paties sūrio gimimo vietos. Paneer yra Vedų, Afganistano ir Irano bei Bengalijos istorijoje. Vedų literatūroje kalbama apie produktą, kurį kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Sanjeevas Kapooras, aiškina kaip paneerio formą. Tačiau kiti autoriai teigia, kad senovės indoarijų kultūroje pieno rūgštinimas buvo tabu. Yra nuorodų į legendas apie Krišną (išaugintas pienininkų), kuriose minimas pienas, sviestas, ghi, jogurtas, bet apie sūrį – jokios informacijos. Remiantis Charaka Samhita tekstais, anksčiausias rūgštimi koaguliuoto pieno produkto paminėjimas Indijoje datuojamas 75–300 m. Sunilas Kumaras aprašytą gaminį interpretavo kaip modernų panelį. Pagal šį aiškinimą paneer yra kilęs iš šiaurės vakarų Pietų Azijos dalies, o sūrį į Indiją atvežė Afganistano ir Irano keliautojai. Tokios pat nuomonės laikosi ir daktaras Ghodekaras iš Indijos nacionalinio pieno tyrimų instituto. Panerio paruošimo galimybės yra labai įvairios: nuo keptos iki įdarytos daržovėmis. Pagrindinė vegetariška Indijos virtuvė su Paneer: 1. (Paneer špinatų kario padaže)
2. (paneris kario padaže su žaliais žirneliais)
3. (Prieskoniuose marinuotas paniras kepamas tandyre, patiekiamas padaže su paprikomis, svogūnais ir pomidorais)
4. (paneris grietinėlės padaže su pomidorais ir prieskoniais)
5. (gruzdintas paneris su įvairiais ingredientais, tokiais kaip svogūnai, baklažanai, špinatai, žiediniai kopūstai, pomidorai) ir daugelis kitų patiekalų... Paneer yra gana daug riebalų ir baltymų, taip pat mineralų, tokių kaip kalcis ir fosforas. Be to, paneeryje yra vitaminų A ir D.