„Esu vegetarė, bet valgau žuvį“. Ar kada nors girdėjote šią frazę? Visada norėjau paklausti tų, kurie taip sako, ką jie mano apie žuvis? Jie mano, kad tai kažkas panašaus į daržovę, pavyzdžiui, morką ar žiedinį kopūstą!
Su vargšomis žuvimis visada buvo elgiamasi grubiausiai, ir esu tikras, kad taip yra todėl, kad kažkas puikiai suprato, kad žuvys nejaučia skausmo. Pagalvok apie tai. Žuvys turi kepenis ir skrandį, kraują, akis ir ausis – tiesą sakant, daugumą vidaus organų, kaip ir mes – bet žuvis nejaučia skausmo? Tada kam jai reikalinga centrinė nervų sistema, kuri perduoda impulsus į smegenis ir iš jų, įskaitant skausmo jausmą. Žinoma, žuvis jaučia skausmą, o tai yra išgyvenimo mechanizmo dalis. Nepaisant to, kad žuvys gali jausti skausmą, nėra jokių apribojimų ar taisyklių, kaip jas nužudyti. Su ja gali daryti ką nori. Dažniausiai žuvys numarinamos peiliu perpjaunant pilvą ir išleidžiant vidurius arba metamos į dėžes, kur uždūsta. Norėdamas daugiau sužinoti apie žuvis, kartą išvykau į kelionę traleriu ir buvau šokiruotas to, ką pamačiau. Sužinojau daug baisių dalykų, bet baisiausia buvo tai, kas nutiko plekšnei – didelei plokščiai žuviai su oranžinėmis dėmėmis. Ji buvo įmesta į dėžę su kitomis žuvimis ir po valandos tiesiogine prasme girdėjau, kaip jos miršta. Pasakiau tai vienam iš jūreivių, kuris nedvejodamas pradėjo ją mušti pagaliu. Maniau, kad tai geriau nei mirti nuo uždusimo, ir maniau, kad žuvis negyva. Po šešių valandų pastebėjau, kad dėl deguonies trūkumo jų burnos ir žiaunos vis dar atsidaro ir užsidaro. Šios kančios truko dešimt valandų. Buvo išrasti įvairūs žuvies gaudymo būdai. Laive, kuriame buvau, buvo didelis sunkvežimis tralas. Sunkūs svoriai laikė tinklą prie jūros dugno, žvangėdami ir šlifuodami, judėdami smėliu ir nužudydami šimtus gyvų organizmų. Pagautą žuvį iškėlus iš vandens, dėl slėgio skirtumų gali plyšti jos vidus ir akių ertmės. Labai dažnai žuvys „skęsta“, nes tinkle jų tiek daug, kad žiaunos negali susitraukti. Be žuvų, į tinklą patenka daug kitų gyvūnų – įskaitant jūrų žvaigždes, krabus ir vėžiagyvius, jie išmetami atgal už borto mirti. Yra tam tikros žvejybos taisyklės – dažniausiai jos susijusios su tinklų dydžiu ir kas ir kur gali žvejoti. Šias taisykles savo pakrančių vandenyse nustato atskiros šalys. Taip pat yra taisyklės, kiek ir kokios žuvies galima sugauti. Jie vadinami žuvies kvota. Gali atrodyti, kad šios taisyklės reguliuoja sugaunamų žuvų kiekį, tačiau iš tikrųjų nieko panašaus nėra. Tai grubus bandymas nustatyti, kiek žuvų liko. Europoje žuvų kvotos veikia taip: paimkite, pavyzdžiui, menkes ir juodadėmę menkę, nes jos dažniausiai gyvena kartu. Užmetus tinklą, jei gaudoma menkė, tada ir juodadėmės menkės. Tačiau kapitonas kartais slepia nelegalią juodadėmių menkių laimikį slaptose laivo vietose. Greičiausiai ši žuvis tada bus išmesta atgal į jūrą, tačiau yra viena problema – ši žuvis jau bus negyva! Tikėtina, kad tokiu būdu žūva keturiasdešimt procentų daugiau žuvų nei nustatyta kvota. Deja, nuo šių beprotiškų taisyklių kenčia ne tik juodadėmės menkės, bet ir bet kokios žuvys, sugautos pagal kvotų sistemą. Didžiuosiuose pasaulio atviruose vandenynuose arba neturtingų šalių pakrančių zonose žvejyba yra menkai kontroliuojama. Tiesą sakant, yra tiek mažai taisyklių, kad atsirado tokia žvejybos rūšis BIOMASĖS ŽVEJYBA. Šiuo žūklės būdu naudojamas labai tankus plonas tinklas, kuriuo pagaunama kiekviena gyva būtybė, iš šio tinklo negali ištrūkti net viena maža žuvelė ar krabas. Pietų jūrose žvejai turi naują ir itin šlykštų ryklių gaudymo būdą. Jį sudaro tai, kad sugautiems rykliams nupjaunami pelekai, kol jie dar gyvi. Tada žuvys išmetamos atgal į jūrą, kad mirtų nuo šoko. Kasmet taip nutinka 100 milijonų ryklių – tai ryklių pelekų sriuba, patiekiama kinų restoranuose visame pasaulyje. Kitas įprastas metodas, apimantis naudojimą gaubiamieji tinklai. Šis tinklas apgaubia didelius žuvų pulkus ir nė vienas negali pabėgti. Tinklas nėra labai tankus, todėl iš jo gali išslysti mažos žuvytės, tačiau tinkle lieka tiek daug suaugusių žmonių, o tie, kuriems pavyksta pabėgti, negali pakankamai greitai perėti, kad susigrąžintų nuostolius. Liūdna, bet būtent tokiu žvejybos būdu į tinklus dažnai patenka delfinai ir kiti jūrų žinduoliai. Kitos žvejybos rūšys, įskaitant metodą, kai šimtai kimba kabliukai pritvirtintas prie kelis kilometrus besidriekiančios meškerės. Šis metodas naudojamas uolėtose jūros pakrantėse, kurios gali sulaužyti tinklą. Sprogstamosios ir nuodingos medžiagos, pavyzdžiui, balinimo skystis, yra žvejybos technologijos dalis, kuri žudo daug daugiau gyvūnų nei žuvys. Turbūt žalingiausias žvejybos būdas yra naudojimas dreifo tinklas. Tinklelis pagamintas iš plono, bet tvirto nailono ir beveik nesimato vandenyje. Ji vadinama "mirties siena„nes į jį įsipainioja ir žūva labai daug gyvūnų – delfinų, mažųjų banginių, kailinių ruonių, paukščių, rajų ir ryklių. Visi jie išmetami, nes žvejai gaudo tik tunus. Maždaug milijonas delfinų kasmet miršta dreifuojančiuose tinkluose, nes negali pakilti į paviršių kvėpuoti. Dabar dreifuojantys tinklai naudojami visame pasaulyje, o pastaruoju metu jie atsirado ir JK bei Europoje, kur valo ilgis turi būti ne didesnis kaip 2.5 kilometro. Atvirose Ramiojo ir Atlanto vandenynų erdvėse, kur labai menka kontrolė, tinklų ilgis gali siekti 30 ar net daugiau kilometrų. Kartais šie tinklai nutrūksta per audrą ir plūduriuoja aplinkui, žudo ir žaloja gyvūnus. Galų gale tinklas, perpildytas lavonų, nugrimzta į dugną. Po kurio laiko kūnai suyra ir tinklas vėl iškyla į paviršių tęsti beprasmišką naikinimą ir naikinimą. Kasmet verslinės žvejybos laivynai sugauna apie 100 milijonų tonų žuvų, daugelis sugautų individų nespėja sulaukti lytinės brandos amžiaus, todėl ištekliai vandenyne nespėja pasipildyti. Kiekvienais metais padėtis blogėja. Kiekvieną kartą, kai kam nors, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijai, vėl primenama apie daromą žalą, šie įspėjimai tiesiog ignoruojami. Visi žino, kad jūros miršta, bet niekas nenori nieko daryti, kad sustabdytų žvejybą, gali būti prarasta per daug pinigų. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos vandenynai buvo skirstomi į 17 žvejybos rajonų. Anot Žemės ūkio organizacijos, devynios iš jų šiuo metu yra „katastrofiškai mažėjančios kai kurių rūšių“. Kitų aštuonių rajonų būklė beveik tokia pati, daugiausia dėl pernelyg intensyvios žvejybos. Tarptautinė jūrų studijų taryba (ICES) – pasaulyje pirmaujanti jūrų ir vandenynų ekspertė – taip pat labai susirūpinusi dabartine padėtimi. Pasak ICES, didžiuliai skumbrių būriai, kurie anksčiau gyveno Šiaurės jūroje, dabar yra visiškai išnykę. ICES taip pat perspėja, kad po penkerių metų viena iš labiausiai paplitusių rūšių Europos jūrose – menkės – netrukus visai išnyks. Visa tai nieko blogo, jei mėgstate medūzas, nes tik jos išliks. Tačiau dar blogiau yra tai, kad dažniausiai jūroje sugauti gyvūnai ant stalo nepatenka. Jie perdirbami į trąšas arba gaminami į batų tepalus ar žvakes. Jie taip pat naudojami kaip pašaras ūkio gyvūnams. Ar gali tuo patikėti? Sugauname daug žuvies, apdorojame, gaminame granules ir šeriame kitas žuvis! Norint užauginti kilogramą žuvies ūkyje, mums reikia 4 kilogramų laukinės žuvies. Kai kurie žmonės mano, kad žuvų auginimas yra vandenynų išnykimo problemos sprendimas, tačiau tai taip pat žalinga. Milijonai žuvų laikomi narvuose pakrantės vandenyse, o pakrantėje augantys mango medžiai yra iškertami didžiuliai kiekiai, kad atsirastų vieta ūkiui. Tokiose vietose kaip Filipinai, Kenija, Indija ir Tailandas daugiau nei 70 procentų mangų miškų jau išnyko ir yra iškertami. Mangų miškuose gyvena įvairios gyvybės formos, juose gyvena daugiau nei 2000 skirtingų augalų ir gyvūnų. Juose taip pat peri 80 procentų visų planetos jūrų žuvų. Mangų plantacijų vietoje atsirandančios žuvų fermos teršia vandenį, užkloja jūros dugną maisto likučiais ir ekskrementais, kurie naikina visą gyvybę. Žuvys laikomos perpildytuose narvuose ir tampa jautrios ligoms, joms duodama antibiotikų ir insekticidų, skirtų parazitams, pvz., jūrų utėlėms, naikinti. Po kelerių metų aplinka taip užteršta, kad žuvininkystės ūkiai perkeliami į kitą vietą, mangų plantacijos vėl iškertamos. Norvegijoje ir JK, daugiausia fiorduose ir Škotijos ežeruose, žuvininkystės ūkiuose auginama Atlanto lašiša. Natūraliomis sąlygomis lašišos laisvai plaukia iš siaurų kalnų upių į Grenlandijos Atlanto gelmes. Žuvis tokia stipri, kad gali įšokti į krioklius ar plaukti prieš sraunią srovę. Žmonės bandė nuslopinti šiuos instinktus ir didžiulius kiekius šių žuvų laikyti geležiniuose narvuose. Dėl to, kad jūros ir vandenynai nyksta, kalti tik žmonės. Įsivaizduokite, kas nutinka paukščiams, ruoniams, delfinams ir kitiems gyvūnams, mintantiems žuvimi. Jie jau kovoja dėl išlikimo, o jų ateitis atrodo gana niūri. Tai gal palikime žuvį jiems?