Šiais laikais vaikystė tampa vis konkurencingesnė, tačiau verta pagalvoti, ar per didelis spaudimas vaikams tikrai padeda jiems sėkmingai. Žurnalistas Tanis Carey prieštarauja išpūstiems lūkesčiams.
Kai 1971 m. parsivežiau namo pirmąsias mokyklos klases su mokytojos pastabomis, mano mamai turėjo būti malonu žinoti, kad jos amžiui jos dukra „puikiai skaito“. Tačiau esu tikra, kad ji to nepriėmė visiškai kaip savo nuopelną. Taigi kodėl po 35 metų, kai atsiverčiau savo dukters Lily dienoraštį, sunkiai suvaldžiau jaudulį? Kaip atsitiko, kad aš, kaip ir milijonai kitų tėvų, ėmiau jausti visišką atsakomybę už savo vaiko sėkmę?
Atrodo, kad šiandien vaikų ugdymas prasideda nuo to momento, kai jie būna įsčiose. Ten jie turėtų klausytis klasikinės muzikos. Nuo tada, kai jie gimsta, prasideda mokymo programa: kortelės, kol jų akys visiškai išsivysčiusios, gestų kalbos pamokos, kol jie negali kalbėti, plaukimo pamokos, kol jie negali vaikščioti.
Sigmundas Freudas teigė, kad tėvai tiesiogiai įtakoja vaikų vystymąsi – bent jau psichologiškai.
Buvo tėvų, kurie per rimtai žiūrėjo į vaikų auklėjimą ponios Bennet filme „Puikybė ir prietarai“, tačiau tuomet iššūkis buvo užauginti vaiką, kurio manieros atspindėtų socialinį tėvų statusą. Šiandien tėvų pareigos yra daug įvairesnės. Anksčiau talentingas vaikas buvo laikomas „Dievo dovana“. Bet tada atsirado Sigmundas Freudas, kuris teigė, kad tėvai tiesiogiai įtakoja vaikų vystymąsi – bent jau psichologine prasme. Tada šveicarų psichologas Jeanas Piaget sugalvojo, kad vaikai išgyvena tam tikrus vystymosi etapus ir gali būti laikomi „mažaisiais mokslininkais“.
Tačiau paskutinis lašas daugeliui tėvų buvo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje sukurtos specialiosios mokyklos, kuriose būtų ugdomi 25% talentingiausių vaikų. Juk jei lankymas tokioje mokykloje jų vaikams garantavo šviesią ateitį, kaip jie galėjo praleisti tokią galimybę? "Kaip padaryti vaiką protingesnį?" – tokį klausimą ėmė sau kelti vis daugiau tėvų. Daugelis atsakymą į tai rado knygoje „Kaip išmokyti vaiką skaityti?“, kurią 1963 metais parašė amerikiečių kineziterapeutas Glennas Domanas.
Domanas įrodė, kad tėvų nerimas gali būti lengvai paverstas kieta valiuta
Remdamasis savo smegenų pažeistų vaikų reabilitacijos tyrimu, Domanas sukūrė teoriją, kad vaiko smegenys sparčiausiai vystosi pirmaisiais gyvenimo metais. O tai, jo nuomone, reiškė, kad su vaikais reikia aktyviai užsiimti iki jiems sukaks treji metai. Be to, jis teigė, kad vaikai gimsta su tokiu žinių troškuliu, kuris pranoksta visus kitus natūralius poreikius. Nepaisant to, kad tik keli mokslininkai palaikė jo teoriją, visame pasaulyje buvo parduota 5 milijonai knygos „Kaip išmokyti vaiką skaityti“ egzempliorių, išverstų į 20 kalbų.
Ankstyvojo vaikų ugdymo mada pradėjo aktyviai vystytis aštuntajame dešimtmetyje, tačiau iki devintojo dešimtmečio pradžios psichologai pastebėjo, kad daugėja vaikų, patiriančių stresą. Nuo šiol vaikystę lėmė trys veiksniai: nerimas, nuolatinis darbas su savimi ir konkurencija su kitais vaikais.
Tėvų knygose nebeliko dėmesio vaiko maitinimui ir priežiūrai. Pagrindinė jų tema buvo būdai, kaip padidinti jaunosios kartos IQ. Vienas iš bestselerių yra „Kaip užauginti protingesnį vaiką“? — net žadėjo jį padidinti 30 balų, jei griežtai bus laikomasi autoriaus patarimo. Domanui nepavyko sukurti naujos skaitytojų kartos, tačiau įrodė, kad tėvų nerimą galima paversti kieta valiuta.
Kūdikio pianinu priversti groti naujagimiai, kurie dar nesupranta, kaip valdyti kūną
Kuo teorijos tapo neįtikimesnės, tuo garsiau protestavo mokslininkai, kurie tvirtino, kad rinkodaros specialistai supainiojo neuromokslus – nervų sistemos tyrimus – su psichologija.
Būtent tokioje atmosferoje savo pirmąjį vaiką išleidau žiūrėti animacinį filmuką „Kūdikis Einšteinas“ (mokomieji animaciniai filmukai vaikams nuo trijų mėnesių. – Apytiksliai red.). Sveiko proto jausmas turėjo man pasakyti, kad tai gali padėti jai tik užmigti, tačiau, kaip ir kiti tėvai, desperatiškai laikiausi minties, kad esu atsakinga už savo dukros intelektualinę ateitį.
Per penkerius metus nuo „Baby Einstein“ pasirodymo viena iš keturių amerikiečių šeimų nusipirko bent vieną vaizdo kursą apie vaikų mokymą. Iki 2006 m. vien Amerikoje prekės ženklas „Baby Einstein“ uždirbo 540 mln. USD, kol jį įsigijo „Disney“.
Tačiau horizonte pasirodė pirmosios problemos. Kai kurie tyrimai parodė, kad vadinamieji mokomieji filmukai dažnai sutrikdo normalią vaikų raidą, o ne pagreitina. Didėjant kritikai, „Disney“ pradėjo priimti grąžinamas prekes.
„Mocarto efektas“ (Mocarto muzikos įtaka žmogaus smegenims. — Apytiksliai red.) yra nevaldomas: naujagimiai, kurie dar nesuvokia, kaip valdyti kūną, yra priversti groti vaikų pianinu specialiai įrengtuose kampeliuose. Netgi tokie daiktai kaip šokinėjimo virvė yra su įmontuotais žibintais, padedančiais jūsų vaikui atsiminti skaičius.
Dauguma neurologų sutinka, kad mūsų lūkesčiai mokomiesiems žaislams ir vaizdo įrašams yra per dideli, jei ne nepagrįsti. Mokslas buvo nustumtas į ribą tarp laboratorijos ir pradinės mokyklos. Tiesos grūdai visoje šioje istorijoje buvo paversti patikimais pajamų šaltiniais.
Lavinantys žaislai ne tik nepadaro vaiko protingesniu, bet ir atima galimybę išmokti svarbesnių įgūdžių, kuriuos galima įgyti įprasto žaidimo metu. Žinoma, niekas nesako, kad vaikus reikia palikti vienus tamsiame kambaryje be galimybės intelektualiai tobulėti, tačiau perdėtas spaudimas nereiškia, kad jie bus protingesni.
Neuromokslininkas ir molekulinis biologas Johnas Medina aiškina: „Dėti stresą prie mokymosi ir žaidimo yra neproduktyvu: kuo daugiau streso hormonų sunaikina vaiko smegenis, tuo mažesnė tikimybė, kad jam pasiseks.
Užuot kurę geekų pasaulį, mes priverčiame vaikus prislėgti ir nervintis
Jokia kita sritis negalėjo taip panaudoti tėvų abejonių, kaip privataus švietimo sritis. Dar prieš vieną kartą papildomos pamokos buvo prieinamos tik vaikams, kurie buvo atsilikę arba kuriems reikėjo mokytis laikyti egzaminus. Dabar, remiantis labdaros švietimo organizacijos „Sutton Trust“ tyrimu, maždaug ketvirtadalis moksleivių, be privalomų pamokų, papildomai mokosi su mokytojais.
Daugelis tėvų prieina prie išvados, kad jei savimi nepasitikintį vaiką moko nepasiruošęs mokytojas, tai gali dar labiau paaštrinti psichologinę problemą.
Užuot kurę geekų pasaulį, mes priverčiame vaikus prislėgti ir nervintis. Užuot padėjęs jiems gerai mokytis mokykloje, per didelis spaudimas veda prie žemos savivertės, noro skaityti ir matematikos praradimo, miego problemų ir prastų santykių su tėvais.
Vaikai dažnai jaučiasi mylimi tik dėl sėkmės – tada pradeda tolti nuo tėvų, bijodami juos nuvilti.
Daugelis tėvų nesuvokė, kad dauguma elgesio problemų yra jų vaikų spaudimo pasekmė. Vaikai jaučiasi mylimi tik dėl sėkmės, o tada pradeda tolti nuo tėvų, bijodami juos nuvilti. Dėl to kalti ne tik tėvai. Jie turi auginti savo vaikus konkurencijos, valstybės spaudimo ir statuso apsėstų mokyklų atmosferoje. Taigi tėvai nuolat baiminasi, kad jų pastangų neužtenka, kad jų vaikams pasisektų suaugus.
Tačiau atėjo laikas sugrąžinti vaikus į be debesų vaikystę. Turime nustoti auginti vaikus su mintimi, kad jie turėtų būti geriausi klasėje ir kad jų mokykla ir šalis turi būti švietimo reitingų viršūnėje. Galiausiai, pagrindinis tėvų sėkmės matas turėtų būti vaikų laimė ir saugumas, o ne jų pažymiai.